Liukonių akmenys

Liukonių akmenys

Liukonių akmenys – archeologijos paminklas Širvintų rajone, Gelvonų sen., Liukonių kaime, 100 m į vakarus nuo Širvintos tilto kelyje 4305 Musninkai–Čiobiškis–Gelvonai–Vytinė , šalia akmenimis grįsto senojo kelio.

Be trijų paminklinių akmenų ant stataus Širvintos dešiniojo skardžio, stovi 11 m aukščio kryžius su Nukryžiuotuoju. Apie 1925 m. jį padarė liaudies meistras Juškevičius. Prie kryžiaus pritvirtinta Nukryžiuotojo skulptūra. Kryžius matomas iš toli, reikšmingas peizažui. Šalia augančiame sename medyje įrengtas gandralizdis.

Archeologijos kompleksui priklauso:

• Akmuo su dubeniu
• Akmuo, vadinamas Jonu
• Akmuo, vadinamas Povilu

Liukonyse prie senojo kelio ant stataus Širvintos kranto stovi didelis kryžius, kurio Nukryžiuotasis bus didumo sulig suaugusiu žmogumi. Priešais kryžių iš abiejų pusių yra žmogaus didumo akmenys, kiek žemiau yra kitas paplokščias akmuo, kurio viduryje iškalta duobelė. V. Vaitkevičius mano, kad du akmenys, stovintys abipus kryžiaus, tai vienas perskeltas akmuo, ir tai galėję įvykti, statant kryžių. Apie senąjį kryžių žmonės pasakoja, kad jis pastatytas prieš porą šimtmečių, kad jis buvęs nepaprastas, nes čia įvykdavę stebuklai.

Istorija

Visur prie ypač gerbiamų akmenų, kurie buvo perimami Bažnyčios globon ir leidžiamos prie jų liaudies pamaldumo praktikos, buvo pastatomas kryžius. Vė­liau kai kuriose vietose prie jų išdygdavo ir koplytėlė. Tačiau retai kur kryžius nustelbdavo pačių stebuklingais laikomų akmenų reikšmingumą. Bet Liukonių kry­žius, gal dėl savo įspūdingo dydžio, vietiniams gyventojams yra labai svarbus ir pirmiausiai jis būdavo pagerbiamas.

Padavimai ir legendos

Apie Liukonių kryžių yra pasakojama daug įvairiausių pasakojimų, kuriuo­se ryškėja, kad tai esanti šventa, stebuklinga vieta, kurioje pasirodęs Jėzus Kristus (pasak kitų – Marija su kūdikiu ant rankų), kad sustabdytų šventvagystę. Tai įvykę prie kažkada čia augusios senos pušies, o akmenimis-stulpais pa­virto bedieviai medžiotojai, ponai, lio­kajai ar virėjas su darbininku. Kadangi pasakojimas ilgas ir intriguojantis, tai jis vietiniams gyventojams yra labai svarbus. Dauguma apklaustųjų jį žino, bet kiekvienas pasakoja vis truputį kitaip.

„Anksčiau čia gi miškas būdavo, medžiodavo. I dvaras bū­va, i liokajų. Būva tokie du, i vienam medžiot labai sekėsi, a kitam nesisekė. Nu, a jam už tai gi mokėdava. Kiek kas tų – a kiškį tinai nušauna, a ti antis kokis, kas. A šitas kaip išeina – jam nieką. Tas jau klausia ano, ką tu darai, ka tau teip sekasi. „Aš tau, – saka, – išduosiu paslaptį takių, kad va, prieš Velykas ainam bažnyčian, paimk Švenčiausį, parnešk namo ir ateik, kaip yra pušis, išpjauk ir įdek tą Švenčiausį ir tadu reik šaut. Bet jeigu tu nešausi, aš tavį nušausiu. Nu va, jis įsidėjis šauti, jam pasirodė Marija su kūdikiu ant rankų ir labai verkė. Jisai nešove, tas kitas iššovė, i abudu pavirta akmenais. Ten akmenys tokie du stovi. Nieks nebūtų sužinojį, ale dvaro vaikas, ans viską girdėja, kaip jie kalbėja, kaip jau ti jam nesisekė tie šau­dymai. I tas vaikas viską pasakė, kaip jie akmenim pavirta. A jau tada pradėja rodytis, žmonės negalėja praeit. I tadu, kai jau teip pasidarė, iš tos pušies drožė šitų Kančių, va. Kur yra Kančia, jinai metras aštuoniasdešimt, didesnė kaip žmogus…”

V. Strazdas, gyvenantis Gelvonuose, sako, kad pasako­jimą apie Liukonių kryžių sužinojęs tik mokykloje. Pasak jo, vietiniai žmonės kalbėdavę, tačiau ne visi žinoję nuoseklų pa­sakojimą.

Tas pasakojimas apie Liukonių kryžių, kurį dauguma ži­no ir pasakoja, tikriausiai bus pasklidęs iš populiarių knygelių. „Vadove po Lietuvą” suliteratūrintas šis pasako­jimas užrašytas taip:

„Labai seniai Liukonių dvare gyvenęs kažin koks generolas, kuris turėjęs ypatingą virėją, nes jis išėjęs į rūmų verandą mokėdavęs pri­sišaukti paukščius ir kiek norėdamas jų prisišaudydavęs. Su virėju gerai bičiuliavęs vienas dvaro darbininkas. Jis įsigeidęs taip pat iš­mokti gerai šaudyti, kaip virėjas. Virėjas pažadėjęs, tik pasakęs, kad taikiniui reikėsią iš bažnyčios parnešti komuniją. Darbininkas priėjęs išpažinties, gautąją komuniją niekam nematant išėmęs iš burnos, su­vyniojęs į skepetėlę ir parnešęs namo. Tada abu su virėju pasiėmę kepalą šiltos duonos, du šautuvus ir nuėję šaudyti kaip tik į tą vietą, kur dabar stovi kryžius. Ten esančios pušies žievėje virėjas išpjovęs apskritą duobelę ir įdėjęs į ją komuniją. Paskui prieš pušį per kelias dešimtis žingsnių padėjęs kepalą duonos, padavęs darbininkui šautuvą ir liepęs ant kepalo priklaupus taikyti į komuniją ir gerai nusitaikius šauti. Jei pataikysiąs, liksiąs geras šaudytojas. O pats virėjas, taip pat su šautuvu, atsistojęs darbininko užpakalyje ir jį perspėjęs: „jei nešausi į komuniją, tai aš į tave šausiu”. Darbininkas ėmęs taikyti. Tik staiga vietoj komunijos medžio žievės duobelėje pamatęs Kristų, iš kurio žaizdų tekėjęs kraujas. Darbininkas nedrįsęs šauti, tada vi­rėjas jį iš užpakalio nušovęs. Bet po to ir darbininkas, ir virėjas virtę akmenimis, kurie ir dabar čia tebesą. O dvaro ponas, gailėdamasis savo mylimo virėjo, tarp tų dviejų akmenų pastatęs kryžių. Vienas akmenų dabar vadinamas Jonu, kitas Povilu, nes tokie buvę akmenimis pavirtusių žmonių vardai”.

Keičiant įvairias pasakojimo detales, vis tik dažniausiai buvo akcentuojama ši šventvagystė – noras įsigyti antgamtinių galių (gebėti taikliai šaudyti, kitur – supras­ti žvėrių kalbą), šovus į Švenčiausiąjį Sakramentą, kuri yra sustabdoma, įsikišus pačiam Jėzui, Marijai, ar abiem iš karto, kaip skaitome dar viename užrašytame pasakojime. Daugelyje pasakojimų suakmenėję žmonės – tai nubaustieji už šventva­gystę, tačiau šiuo atveju – tai regimai šioje vietoje pasilikę Jėzus ir Marija: „Tai ten ūkvedys buvo medžiotojis ir norėja, kad kaip šaus, neprašaut neikada, tai jį pamokino, kad Velykų rytą, kada bus mišios, kad paimtų komuniją ir iškeltų ir pasakytų: „Kad ir pragaro vartai jus nenugalės!” Tai tą komuniją, o ten nebuvo kryžius, ten buvo medis, įdėti tan medin išpjovus ir iššauti į ją, tai tada, kai šaus, visuomet pataikys. Ir jisai išpjovė, įdėjo tą komuniją ir tenai dabar iš šonų stovi akmenai, jeigu matei, ir iš šono Marija atsistojo, o iš kito Jėzus Kristus ir jisai išsigando ir nebešovė. A tada ten pastatė kryžių”.

Panašu, kad šioje vietoje buvusi senoji lietuvių šventvietė. Pasakojimuose už­fiksuotas religijų kaitos, krikščionybės įsitvirtinimo bei jos palaikymo idėja. Todėl tikro Jėzaus buvimo Švenčiausiame Sakramente pabrėžimas, kitaip suprantamas nei pro­testantų, pasitarnavo ir katalikybės įsitvirtinimui.

Keistoj ir paslaptingoj vietoj pastatytas kryžius žadino žmonių vaizduotę, todėl apie jį pasakodavo įvairiausių dalykų. Jonui Žukauskui, nugyvenusiam gyvenimą visai netoli Liukonių kryžiaus, įstrigo toks pasakojimas: „Apie tuos akmenis tai čia man motina pasakoja. Vienas būva nugriuvįs, čia skaitos, sargai vienoj pusėj ir kitoj, būva nugriuvis, tai vienai moteriai prisisapnava, kad jeigu moterys tą karas (I pasaulinis) baigsis. Tai susidarė mo­terys, tai aš lyg ir atsimenu rėksmas tinai, stenėjimas tinai, ka susidaris moterų būrys akmenį pastatytų, tai ir kelia tą akmenį, nu ir jau karas ėja pri pa­baigos, pastatė tą akmenį ir karas pasibaigė, ti vot kaip. Tik šitų ir atsimenu”.

Šiame pasakojime atskleidžiamas įsiti­kinimas, kad šventai vietai turi būti tei­kiama tinkama pagarba, joje viskas turi būti savo vietose, tada Dievas įneš har­moniją ir į žmonių gyvenimus…

Kita pateikėja irgi prisimena retesnį pasakojimą: „Tai va, ką tėvai pasakojo. Kad čionai, kur tas kryžius pastatytas, jis labai labai seniai ir tą kryžių du kareiviai saugodava ir paskiau atsistoja varna ant to kryžiaus ir tie kareiviai šovė. Tą varną nušovė ir vietoj varnos, ta varna kai nukrito, atsirado akmuo atseit jau ir tie kareiviai sustingo iš šonų dabar akmenys stovi, tai tie kareiviai sustingi. O vidury tas akmuo – varna nukrito ir sako ten akmeny, kai jau išeina iš Jėzaus širdies kraujis tekėja ir pramušė toki nedidelę duobutę ir ten dabar šventas vanduo ir niekuomet neišdžiūna”.

Šiame pasakojime svarbesniu tampa trečiasis plokščias akmuo su duobele, kuriame susirenkantis vanduo, kaip tikima, turi gydomosios galios. Kai kurie žmonės pasa­koja, kad virš akmens su duobele buvo stiebas, o ant to stiebo apsivyniojęs žaltys ir padarytas stogelis. Devyniasdešimtmetis Jonas Žukauskas patikina, kad jau jis neatsimenąs, tik jo motina pasakojusi, „jau tiktai motinos atminty”. Į keturias puses nuo dubens dar žymios ovalo formos duobutės. Tad virš akmens dubens buvęs nedidelis stogelis, matyt, 4 metaliniais strypeliais pritvirtintas prie akmens viršaus. Iki šiol gyvas įsitikinimas, kad vanduo, kuris susirenka į akmenyje esančią duobutę, niekad neišsenka ir turi gydomosios galios.

„Ir tenai yra akmeny duobė. Duobė tokia kaip malūno girna, apvali, graži akmeny duobė. Ir žmonės eidava tuo vandeniu akis teptis, daug kas saka, yra praregėję, i tą vandenį imdavo, jisai kaip šventas vanduo skaitydavosi, daug kas yra išsigydę. Ten aukodavo, pastoviai būdavo pini­gų. Pinigus dėdavo į tą… Bet ten pastoviai, karščiausią vasarą pastoviai būdavo vanduo. Niekad neišnykdavo vanduo iš to akmens”.

Kadangi visi su giliu įsitikinimu pasakodavo, kad ten neišdžiūdavęs vanduo, kiti vis tik bandydavo patys įsitikinti, ar tikrai niekad neišdžiūva tas vanduo. Apie tai liudija ne vienas pateikėjas: „Dažnai – da aš vaikam pasakodavau, mes nuvažiuodavom maudytis Liukonysi, tai važiuodami su nosine, su škurliu iššluostai visai sausai. Ir pabūni, rodos nėra nieką to vandens. Nu pasimaudom, važiuojam – nu, pora šaukštų vistiek rasi vandens. Tikrai, bandėm patys“ . Štai ir kita pasakoja: „Čia tai jau tikrai. Jau pernai kokia sausra buvo ir ten kiekgi koki 50 gramų telpa tan akmeniu to vandenėlio, o jis ten pilnas ir pilnas toj duobutėj vandens“.

Tas vanduo laikomas šventu, nes ten „skaitos ašaros buvo“. Kai kuriuose pasakojimuose jis vadinamas Marijos akmeniu, ar, kaip jau buvo minėta kitame pa­sakojime, iš Jėzaus širdies tekėjęs kraujas pamuše duobutę. Tuo vandeniu plaunamos skaudamos vietos, tikintis pasveikimo: „Ir tuo vandenėliu prausiasi. Nueinam, pasimeldžiam: „Tėve mūsų“, „Tikiu Dievą Tėvą“, Marijai kartu ir viską, poterius. Tada kur skauda pasipraustam. Man su ko jam labai blogai, sąnariai, pasiprausiu, aš per vasarą kaip ponia vaikštau, a jau žiemą sunkiau. Tai yra Dievo galybė labai didelė, aš labai ja tikiu. O viena moteris atvažiavo iš toli, prieš 10-15 metų. Jos dukra, sakė, nematė ir tada atvažiavo prie Liukonių kryžiaus, pasiprausė, po dviejų savaičių pražiūrėjo. Kai pa­sakojo, net šiurpas man perėjo. Saka, 25 rublius padėsiu ten. Sakau, dar paims kokie girtuokliai ir pragers. „Nesvarbu, kas paims, – sa­ka, – svarbu, kad mana dukrai padėjo“.

Ne vienas pateikėjas pasakoja ir apie kaimyną Buklį, kurio regėjimas pasitaisęs prie to kryžiaus:

„Toks Buklys čia mūsų būva. Laidotuvėse mes giedam ir jis ateina giedot. Taip pat su akiniais. Aš jau sena, jis dar senesnis. Nu ir būva, ateina be akinių. Klausiu, čia dabar tu Bukly be akinių. Tu žinai, jis saka, mes abudu su žmona nuvėjam (jie čia buvo atvažiavį) saka, pasakė mums apie tų kryžių, jie pamaldūs labai būva, nuvėjėm, pasimeldėm, ir nusiprausiau, man tik šviesu akyse pasidarė. Saka sava žmonai, prausk i tu. Žmona nepagija, a jam padėja. Tikėjimas gal toks“.

Taigi nors tuo vandenėliu buvo plaunamos bet kurios skaudamos vietos, tačiau vėlgi, panašiai kaip ir Gelvonuose, yra akcentuojama ypatinga pagalba sunkiai regin­tiesiems. Senieji gyventojai, pasakodami apie šią ypatingą Liukonių vietą, pasakoja tiek su giliu įsitikinimu, tiek palydėdami abejonėmis, tačiau visi pabrėžia, kad anks­čiau čia buvo itin lankoma ir gerbiama vieta: „Būdavo, ka pasveikdavo tinai, nu ale tai negalima jau čia to suprast, kai dabar jau niekas netiki tiems stebuklams, o anksčiau tikėdava, diedavo pinigus ir duobytė čia prie kryžiaus pridiedavo ir niekas nepaimdavo, nešdavo, čia buvo tokia lenkė bažnyčioj tarnavo ji už dyką, tai ji ateidavo, visada išimdavo visus tuos centus ir nešdavo bažnyčion ir niekas neliesdavo, kiek pridėta tiek. Diedavo, pasimelsdavo, nu vot stebuklus tikėdavo, prausdavo akis, daug kam, saka padėdavo“.

Tai, kaip apie Gelvonuose esantį akmenį su pėda, kuriame susirinkdavo van­dens, pasakojama, kad jis praradęs gydomąją galią, kai viena ponia nuprausė savo apakusį šuniuką, toks pat pasakojimas yra persikėlęs ir čia:

„Bet kaip jau žmonės važiuodavo, iš visos Lietuvos važiuodavo. I žmo­nės pasakoja, a ti žaizdas kokias, a ti kokie skausmai, padėdava, bet bū­va grafienė, šuniukus jos kambarinis apaka, nuprausė i paskui niekam nebepadėja. Šuo, taigi ne žmogus, užpyka skaitosi Dievas”.

Žmonės pasakoja, kad ten vaidenasi, todėl už suaukotus pinigėlius prie to kryžiaus užpirkdavę mišias atgailaujančių sielų intencijai.

Tėvai vaikus nuo mažens mokydavo, kad, praeinant pro kryžių, reikia jį pa­gerbti – sukalbėti maldelę, nusiėmus kepurę, kitaip, gąsdindavo, kepurė pati gali nu­sikelti. Jonas Žukauskas atsimena, kad vaikystėje su didele baime bandęs patikrinti, ar tikrai taip gali atsitikti… Kiti pateikėjai pasakoja, kad nuo vaikystės, eidami į mokyklą (kelias ėjo pro kryžių) ar šiaip kur eidami, stabteldavo, sukalbėdavo poterius:

„Vaikai eidavom mokyklon pro tą kryžių. Sustodavom sukalbėdavom „Tėve mūsų”, „Sveika Marija”, ton duobutėn dėdavom aukas, melsdavom sveikatos, kad sektųsi mokintis. Taip įpratį, visada sukalbėda­vom”.

Ilgiau sustodavo prieš egzaminus, prašyti kokios nors pagalbos ar šiaip kokiai bėdai ištikus. Kai kurie, eidami pro šalį, pagerbdavo ne tik kryžių, bet ir pagarbindavo Šven­čiausiąjį Sakramentą, kurio galybė buvo atskleidžiama pateiktuose pasakojimuose:

„Tai visad, kai mes važiuodavom keliu, tai tėvas sakydavai „Gar­binkim Švenčiausiąjį Sakramentą… – vaikai sakykit, a jis kepurį nu­siima. Tai žinokit kiek kartų ainu pro čia, visada sukalbu, užsifiksavį, matyt. Kai jau vaikam, tai čia pastoviai buvo kalama”.

Ypač šis kryžius būdavo pagerbiamas per „kryžiavas dienas”. Kryžiaus dieno­mis, kurios švenčiamos prieš Šeštines (Kristaus Žengimo į dangų šventė), pažymima keturiasdešimt dienų, praėjusių po Velykų. Tad ir Kryžiaus dienos, kaip ir Velykos, neturi nuolatinės datos – joms tenka laikas tarp gegužės 4 ir birželio 2 d. Tomis dienomis visoje Lietuvoje su procesijomis būdavo lankomi kryžiai. Dabar jau ši tra­dicija nunykusi. Viena pateikėja prisimena:

„Prie to kryžiaus, tai aš dar namuose buvau, labai laukdavam gegužės mėnesį, mana amžinatelsį tėvukai labai gražiai giedoja šventas gies­mes, kai kaime susirenka ir tris dienas per gegužės mėnesį eina iš kaima visi žmonės giedodami, o mes jau vaikai kaip norėdavom, kad jau eitų. Aprengia jau mama sukneles gražesnes ir viskų ir eidavam tris dienas prie kryžiaus Liukonių. Taip kaip tėvukai sakydava, dabar aš jau nežinau ir bažnyčioj nėra, kryžiavos dienos, tris dienas gegužės mėnesį. Nu ir eidavom, ir visas kaimas, visas Maskoliškių kaimas. Gieda litaniją eidami Jėzaus širdies, ateinam čia, pasimeldžiam. Mels­davomės paprastai: kai jau geras oras, gražu būdavo, kalba rožančį, a šiaip tai kokius 5-7 poterius sukalbam ir jau grįžtam atgal, bet jau atgal grįžtant negiedam. Paskiau jau palaukia kelias dienas ir vėl eina”.

Taigi iki pat šių dienų Liukonių kryžius bei prie jo esantys akmenys yra gerbiama kaip šventa vieta, čia meldžiamasi, nors ir mažiau nei anksčiau, tikintis Dievo malonių.

Jolanta Stupelytė „Liaudies pamaldumo praktikos prie Gelvonų akmens su Marijos pėda ir Liukonių kryžiaus” // Lietuvos lokaliniai tyrimai. Etnologija www.llt.lt 2009 06 01 p. 7-14