Maisiejūnų I piliakalnis

Maisiejūnų piliakalnis I ir senovės gyvenvietė yra Kruonio seniūnijoje, į šiaurės rytus nuo Maisiejūnų kaimo, prie ribos su Surgantiškėmis, 1,2 km į vakarus, pietvakarius nuo Jiezno–Rumšiškių ir Antakalnio kelių kryžkelės, 1 km į pietvakarius nuo Jiezno–Rumšiškių kelio tilto per Strėvos upę, Strėvos kairiojo intako kairiajame krante, 0,13 km į šiaurės rytus nuo Maisiejūnų piliakalnio II.

Piliakalnis įrengtas Strėvos upės kairojo kranto aukštumos pakraštyje esančioje atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs; šiaurės vakarinis ir pietrytinis – 12–14 m, pietvakarinis ir šiaurės rytinis – 8 m aukščio. Aikštelė – keturkampė, pailga, orientuota šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 33×13 m dydžio. Aikštelės pietvakariniame, pietrytiniame ir šiaurės rytiniame pakraščiuose yra 0,6 m aukščio ir 3–10 m pločio pylimas. Žemiausio šlaito (pietvakarinio) papėdėje buvo iškastas 2 m gylio ir 25 m pločio griovys. Piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, jo pietiniame kampe, nuo aikštelės visu šlaitu, eina nedidelė išplova. Kultūrinis sluoksnis nuo kalvos viršaus nuartas. Piliakalnio šiaurinėje, šiaurės vakarinėje papėdėse yra papėdės gyvenvietė, užimanti 4 ha plotą. Ilgą laiką ariama buvo ir gyvenvietė.

Piliakalnis ir senovės gyvenvietė sistemigai netyrinėti. Tačiau nemažai duomenų apie apie piliakalnį, gyvenvietę bei jų aplinka gauta žvalgymų metu. 1943 m. piliakalnį žvalgė P. Tarasenka, 1953 m. – P. Kulikauskas, 1971 m. A. Tautavičius, 1977 m. – M. Černiauskas, 1982 m. – B. Dakanis ir J. Balčiūnas, 1987 m. – V. Daugudis, 1988 m. – P. Tebelškis.

Žvalgymų metu piliakalnio aikštelėje pastebėtas tamsus kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietėje, piliakalnio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje papėdėse, arčiau šlaito užfiksuotas iki 1,2 m storio, toliau nuo šlaito – 0,3–0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Gyvenvietėje rasta lipdytų puodų šukių brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi.

Piliakalnis ir senovės gyvenvietė datuojami I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Viduramžiais vietovė buvo strategiškai svarbi, nes Nemuno vidurupiu ėjo gynybinė pilių linija, sauganti Lietuvos sostines – Vilnių ir Trakus – nuo kryžiuočių antpuolių. Strėvos pilis buvusi medinė. Šiam istoriniam etapui atminti kalno papėdėje pamatysite kovos kirvio formos skulptūrą, sukurtą 2009 m.

Tikėtina, kad netoliese 1348 m. vasario 2 d. įvyko Strėvos mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kryžiuočių ordino kariuomenių. Lietuviai jį pralaimėjo, jame galbūt žuvo didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnūs – Narimantas ir Mantvydas. Įdomu tai, kad kryžiuočių kronikose rašoma, kad nustumti ant užšalusios Strėvos nuskendo 12, o gal net ir 20 tūkst. lietuvių karių. Jei šie skaičiai būtų arti tiesos, tai reikštų, kad lietuvių gynyba buvo visiškai palaužta ir buvo galima užimti šalies teritoriją. Tiesa ta, kad po šio neva didingo laimėjimo kryžiuočiai kurį laiką ne taip intensyviai puldinėjo, žinoma, ir lietuvių gynybinė galia buvo susilpninta. Galbūt ordinas taip siekė sureikšminti savo pergales ir pritraukti daugiau karių.

Šią vietą pamėgo besidomintieji baltų kultūra, archeologija, istorija. Senovė čia atgimsta kasmet per rudens lygiadienį. Jau tradicine tapusioje Baltų kultūros šventėje demonstruojami senieji amatai, kostiumai, vyksta gamtos garbinimo apeigos, muzikuoja senojo folkloro grupės.

Šią šventę žinomas rašytojas Edmundas Malūkas apibūdina kaip atgaivą tiems, kurie ieško dvasingumo ir „kitokių švenčių“ – be trankios muzikos, alkoholio ir pigių suvenyrų.

Žmonės pasakoja, kad ant Maisiejūnų ir Lašinių piliakalnių gyvenę milžinai, kurie vienas kitą sveikindavo, kad jame buvusi pagonių šventykla, kad piliakalnį supylę švedai.

Minima, kad apie 1900 m. Kazys Marcinkevičius 6–7 m į vakarus nuo piliakalnio, buvo radęs 30–40 cm skersmens „akmeninį bliūdą“. Šį akmenį (greičiausiai tai buvo trinamosios girnos) vėliau sudaužė kažkoks žmogus.

Žmonės prisimena, kad piliakalnio aikštelė buvo paruošta (nulyginta) gegužinėms, jos pakraščiuose sukalti kuoliukai.