Masališkių kalnas

Masališkių kalnas

Masališkių kalnas – tai mišku apaugęs kraštovaizdžio pakilimas Pietų Lietuvoje, Alytaus rajono apylinkėse, įsiterpęs tarp miškų, dirbamų laukų ir kaimiškų gyvenviečių. Šis kalnas išsiskiria savo vieta – jis stūkso miškingoje ir mažai urbanizuotoje teritorijoje, kurioje aiškiai juntamas atokumas, tyla ir natūralus gamtos ritmas. Netoliese driekiasi vietiniai keliai, todėl objektas yra lengvai pasiekiamas tiek automobiliu, tiek keliaujant dviračiu ar pėsčiomis, o pats kalnas gali tapti patogiu sustojimo tašku pažintinių kelionių po apylinkes metu.

Masališkių kalno aplinka atspindi būdingą Dzūkijos kraštovaizdį: čia susilieja banguotos laukų platybės, miškeliai ir natūralios pievos. Vos už kelių kilometrų telkšo keli ežerai ir vandens telkiniai, tarp jų Gilšės ir Kamšinio ežerai, suteikiantys vietovei papildomo vizualinio patrauklumo ir rekreacinės vertės. Aplinkui išsidėstę Masališkių, Pagilšio ir Parudnios kaimai, taip pat Masališkių dvarvietė ir kiti kultūriniai bei atminties objektai, kurie leidžia šią vietą įtraukti į platesnį regiono pažinimo maršrutą.

Dėl menko užstatymo ir riboto eismo Masališkių kalnas pasižymi ramybe, todėl yra tinkamas trumpiems pasivaikščiojimams, kraštovaizdžio stebėjimui ar tyliai gamtos patirčiai. Tai vieta, kurioje galima stabtelėti, atsikvėpti ir pažvelgti į aplinkinį kraštą kaip į vientisą, žmogaus veiklos ir gamtos bendrabūvio formuotą erdvę. Masališkių kalnas, nors ir nėra ryškiai pažymėtas kaip didelis turistinis traukos centras, gali tapti prasmingu ir autentišku tašku keliautojams, ieškantiems ne masinio turizmo, o ramesnio, vietos dvasia alsuojančio pažinimo.

Dar vienas piliakalnis

Masališkių kaime (Merkinės valsč. Alytaus apskr.) yra gana didelis piliakalnis; žmonės jį vadina Pokalniu.

Piliakalnio klonyje, rytų pusėj teka upė Strauja. Jos krantai apaugę aukštais, lieknais beržais ir krūmais, kuriuose turi lizdus įvairūs puukšteliai, o jų čiulbėjimas linksmina gražią vietą. Skaidriame upės vandenyje narsto sidabrinės žuvytės, atsimuša dangus ir liekni beržai vilgo savo ilgas, liūdnas šakas.

Vakarų pusėje tęsiasi lygūs laukai, kur artojėlis žemdirbėlis prakaituoja vėversėlio dainai pritariant – toliau miškas.

Piliakalnis, lyg koks didžiulis kapas, traukiasi iš šiaurės į pietus. Jo kraštai kiek pakilę, o vidurys įdubęs. Pušys, augančios ant piliakalnio, tyliai ošia, pasakodamos apie senovės garbingus laikus, arba smarkaus vėjo judinamos, verkia, dejuoja. Pušų spygliai ir sudžiūvusi žolė kas kart labiau dengia gulintį gana didelį akmenį. Žmonės pasakoja, kad po tuo akmeniu yra įėjimas į piliakalnį, bet nieks ten įeiti negali, nes po visu piliakalniu guli kitas didžiulis akmuo.

Už Straujos yra senas, pusiau apgriuvęs dvaras. Apie tą dvarą ir piliakalnį štai ką pasakoja seni žmonės. Senai, senai tai buvo. Visas kraštas buvo apaugęs nepereinamomis giriomis; ten vilkai staugė, paukšteliai čiulbėjo, niaurą girelę linksmino. Toj vietoj kur dabar apgriuvęs dvaras, stovėję gražūs bajoro rūmai. Jo žemės tęsėsi toli rytuose ir vakaruose, šiaurėje ir pietuose; jo turtai buvo dideli. Tuose rūmuose jis gyveno su savo jauna, gražia žmona.

Jaunam bajorui gražios žmonos ir didelių turtų pavydėjo jo kaimynas. Pagaliau tas piktas žmogus sumanė bajorą ir jo žmoną nužudyti, jų turtą užgrobti. Ką sumanė, tą padarė. Sužinoję apie nužudymą, nuliūdo dvariškiai, nuliūdo ir visa prigimtis: paukšteliai nutilo, medžiai nuleido šakas ir liūdnai ošė. Ištikimi savo ponams dvariškiai, iškasę duobę, palaidojo nužudytuosius kartu su jų brangenybėmis ir visu turtu. Duobę uždėjo didžiausiu akmeniu, kurį vos galėjo panešti šimtai žmonių ir ant jo supylė didelį kalną, kuris per kelis šimtus metų apaugo aukštomis pušimis. Rūmuose apsigyveno bajoras-žudikas. Nerado jis ten ramybės, nes nužudytieji kasnakt mėnuliui šviečiant apleisdavo savo kapą ir ėjo į rūmus.

Ir dabar žmonės pasakoja, kad kartais, mėnuliui šviečiant, ant piliakalnio galima matyti bajorą ir jo jauną žmoną. Gal ir tiesą žmonės pasakoja, o gal ir ne… Bet nieks nemėgina ieškoti piliakalny pasleptų turtų, nes sako, tą nelaimė ištiksianti, kas ieškosiąs.

VI-te. „Dar vienas piliakalnis” // Šaltinis 1926 m., nr. 38, p. 536