Mėžionys – gyvas Rytų Lietuvos gatvinio kaimo pasakojimas

Mėžionys

Mėžionys – gatvinis kaimas Švenčionių rajono savivaldybėje, 8 km į pietvakarius nuo Švenčionių, prie Mėžios (Mėžės) upelio. 2 km į pietus, už Paulinavo miško, telkšo Sarių ežeras. Seniūnaitijos centras.

Tarp Švenčionių kalvų ir miškų, 8 km į pietvakarius nuo Švenčionių, prie ramiai tekančio Mėžios (Mėžės) upelio, plyti Mėžionys – vienas ryškiausių Rytų Lietuvos gatvinių kaimų, šiandien saugomas kaip Kultūros paveldo objektas ir išlaikęs stiprią istorinę atmintį. Tai ne tik kaimas, bet ir ilga, per šimtmečius nusitęsusi gatvė–ašis, aplink kurią formavosi žmonių gyvenimas, tikėjimai ir kasdienė buitis.

Mėžionys susikūrė XVI a. antroje pusėje per Valakų reformą, kai kraštovaizdis buvo tvarkomas pagal naują žemės matavimo sistemą. Tačiau archeologiniai duomenys liudija, kad ši vieta buvo apgyvendinta jau IV–V a., o netoliese esantis Mėžionių (Paulinavo) pilkapynas slepia senųjų bendruomenių kapus. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pilkapius tyrė archeologai, radę papuošalų, darbo įrankių, ginklų – šie radiniai šiandien saugomi Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos muziejuose.

Istoriniuose šaltiniuose Mėžionys minimi kaip Didysis Mėžionis – didžiausias Strūnos dvarui priklausęs Švenčionių parapijos kaimas. XVIII a. jis priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, o XIX a. – grafams Mostovskiams, Cirkliškio dvaro savininkams. Kaimo gyventojų skaičius laikui bėgant mažėjo, tačiau Mėžionys iki šiol išliko seniūnaitijos centru ir gyvu vietos traukos tašku.

Didžiausias kaimo turtas – autentiška architektūra. Gatviniame, rėžiniame, išretėjusiame kaime išliko XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinės sodybos:

• dvigalės ir viengalės pirkios iš tašytų ar apvalių rąstų,
• pėdiniai dvišlaičiai, pusskliaučiai ar mišrūs stogai,
• galiniai ir šoniniai svirnai su priesvirniais,
• tvartai ir kluonai su būdingais Rytų Lietuvos architektūros sprendimais.

Vaikštant Mėžionių gatve lengva pajusti, kaip kaimas natūraliai įsilieja į aplinkinį kraštovaizdį – miškus, kalvas ir vandenis. Vos 2 km į pietus, už Paulinavo miško, telkšo Sarių ežeras, o pats Mėžios upelis įteka į Sudotos ežerą, sudarydamas ramią, lėtą gamtos tėkmę.

Mėžionys gausūs ir šventų, mitologinių vietų. Prie vienos sodybos augęs senasis ąžuolas pasakojimuose minimas kaip senosios tikybos vieta, kur degė aukurai ir buvo kūrenama amžinoji ugnis. Netoliese esantis akmuo, vadinamas „pirtimi“, išsiskiria įdubimu, kuriame kaupiasi vanduo, o šalia buvęs stebuklingu laikytas šaltinis ilgą laiką traukė vietinius ir keliautojus.

Kaimo dvasinį stuburą ženklina ir medinis Mėžionių kaimo kryžius, pastatytas 1976 m. ir restauruotas 2002 m. Mėžionyse taip pat yra dvejos kapinės – senieji Šilelio („biedniokų“) kapai ir Morozų kapinės, kur palaidotas Tigro rinktinės partizanas Algirdas Gudonis.

Kaimas visada buvo ir švietimo bei kultūros vieta – čia veikė lietuviška mokykla (nuo 1923 m.), biblioteka (nuo 1948 m.), o Mėžionys ne kartą tapo mokslinių ekspedicijų objektu. Apie šį kaimą rašyta monografijose, enciklopedijose ir leidiniuose, jis minimas ir senųjų Lietuvos šventviečių tyrimuose.

Mėžionys – tai vieta, kur vienoje gatvėje telpa keliolika amžių. Čia verta sustoti ne tik pažiūrėti, bet ir pabūti: pasiklausyti upelio, paliesti senų rąstų sienas, pajusti, kaip Rytų Lietuvos kaimo dvasia vis dar gyva – tyli, gili ir tikra.