Moliūnų piliakalnis – gynybinis objektas miško glūdumoje

Moliūnų piliakalnis

Moliūnų piliakalnis – dar vadinamas Kriklinių arba Perkūnine yra Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje, miške tarp Moliūnų ir Kriklinių kaimų, Pyvesos dešiniajame krante.

Moliūnų piliakalnis yra įrengtas apie 2 km į rytus nuo Kriklinių kaimo centro, miške, pelkėtų žemumų apsuptyje. Iš pietų, vakarų ir šiaurės kalvą juosia žemesnės, drėgnos vietos, todėl pati vieta išsiskiria kaip natūraliai parinkta gynybai. Piliakalnis apaugęs mišku, tačiau reljefo struktūra aiškiai atpažįstama ir šiandien.

Piliakalnio viršuje – gana taisyklinga keturkampė aikštelė, iš visų pusių apjuosta dviem pylimais ir dviem grioviais tarp jų. Vidinis pylimas vakariniame aikštelės gale siekia apie 26 m, pietiniame – 22 m, rytiniame – 27 m. Jo aukštis nuo aikštelės paviršiaus yra 0,8–1,2 m, o išorinėje pusėje – iki 2–2,2 m. Išorinis pylimas dar masyvesnis: vakariniame ir pietiniame kraštuose jis tęsiasi apie 40 m, rytiniame – apie 30 m, šiauriniame – iki 45 m. Šio pylimo aukštis nuo griovio siekia apie 1,5 m, o išorinėje pusėje – net iki 5 m.

Tokia taisyklinga ir neįprasta piliakalnio forma leidžia manyti, kad tai galėjo būti XV–XVI a. gynybinis įrenginys. Visa piliakalnio teritorija užima apie 0,83 ha, o apsauginė zona – 1,3 ha. Iki XVIII a. netoliese, Lapkalnyje, stovėjo koplytėlė, liudijanti šios vietos svarbą ir vėlesniais laikotarpiais.

Piliakalnį XX a. antroje pusėje žvalgė Lietuvos MA Istorijos instituto ir kitų institucijų archeologai. Tyrimų metu kultūrinio sluoksnio ar kapų nerasta. Šaltiniuose piliakalnis minimas ir kitais vardais – Karališkoji pilis bei Perkūninė, tačiau šie pavadinimai siejami tik su vietovės įvardijimu.

Tai vieta, kur žygeivių grupė gali aiškiai matyti, kaip kraštovaizdis, pylimai ir grioviai formuoja gynybinę struktūrą, leidžiančią suprasti piliakalnio paskirtį be papildomų interpretacijų – tiesiog stovint pačioje jo aikštelėje.

Pilkainis Lapkalnis ir Perkūnija, Kriklėnai

(Biržų apskr., Pumpėnų valsčius)

Netoli nuo šio kaimo, prie Pyvasos upės, yra gražus, mišku apaugęs kalnelis. Vieni jį vadina „pilkalniu“, kiti – „Lapkalniu“. Lapkalniu jį vadina turbūt dėl to, kad čia lapės landžioja ir vaikus veda, o pilkalnis, bene, bus tikrasis jo vardas.

Žmonės vieni laiko šį kalnelį lietuvių kunigaikščių būklėmis, kiti vėl savaip išvedžioja.

Kiek toliau nuo čia, bet tame pačiame buvusiame p. Karpio dvaro miške, yra antra istoriška vieta – „Perkūnija“. Vieni pasakoja, kad p. Karpis, suradęs gražią vietą, pastatęs vasarnamį, į kurį vasaros metu suvažiuodavę daug svečių. Netolimame Moliūnų dvare yra sieriniai šaltiniai, kuriuose svečiai ieškodavę sveikatos. „Perkūnija“ tuo taip pagarsėjusi ir tiek daug svečių sutraukdavusi, kad p. Karpis iš to turėdavęs daug nuostolių. Norėdamas svečių, o kartu, žinoma, ir nuostolių išvengti, jis pats tyčiomis vasarnamį sudeginęs.

Daugelis mano, kad Perkūnijos vardą buvo davęs p. Karpis, paėmęs jį iš praeities. Praeityje gi toje vietoje buvęs didelis ąžuolas, po kuriuo stovėjęs senovės lietuvių dievas Perkūnas. Perkūnui išnykus, žmonės tą vietą pradėję vadinti „Perkūnija“.

Antras pasakojimas toks: p. Karpis pastatęs vasarnamį, kurį labai lankę svečiai. Čia prisirinkdavę daug įvairios didžiūnijos, kuri dieną ir naktį puotaudavusi, lėbaudavusi, iki galų gale šie namai virtę ištvirkimo lizdu. Perkūnas už tai supykęs trenkęs ir sudeginęs namus. Savininkas bandęs atstatyti, bet vėl Perkūnas sukliudęs. Nuo to šie griuvėsiai ir tapę praminti „Perkūnija“.

J. Narvydas „Piliakalnis – Lapkalnis ir Perkunija” // Lietuva 1926 m., vas. 24, p. 5