Nemenčinės piliakalnis

Apie 1,5 km į šiaurę nuo Nemenčinės ir mažo bevardžio upeliuko santakoje stūkso Nemenčinės piliakalnis. Čia pat yra Piliakal­nio kaimo sodybos. Pilikalnis yra gana ma­syvus; jo viršuje esanti aikštelė yra trikam­pio formos, 90 m ilgio ir 45 m pločio. Jos plotas apie 2200 m². Aikštelės viduriu iškas­tas apie 20 m ilgio, 2 m gylio ir 3 m pločio griovys. Aikštelės šiauriniame krašte, kur gamta jo nesaugo, supiltas pylimas apie 5 m aukščio ir 45 m ilgio. Piliakalnio šlaitai gana statūs, tačiau kiek apgriuvę, šiaip jau piliakal­nis gerai išsilaikęs; medžių ar krūmų jame kaip ir nėra.

1952—1954 m. piliakalnį tyrinėjo Lietuvos mokslininkai. Kasinėjimų metu aptikti 6 plūkto medžio židiniai, daug krėsto molio, akmenimis grįstas plotas (nežinomos paskir­ties), suanglėjusių rąstų liekanų ar bent jų šešėlių. Nustatyta, kad senieji piliakalnio sta­tiniai buvo antžeminiai ir mediniai. Iš radi­nių galima spręsti, kad piliakalnio bei jo apylinkės gyventojai vertėsi žemdirbyste. Aptik­ta pirmųjų pokristinių amžių pjautuvėlių, su­anglėjusių grūdų, tiek varpinių, tiek ankšti­nių; dvieilių, ketureilių ir šešiaeilių miežių, kviečių, žirnių, peliuškų, kanapių sėklų, net piktžolių sėklų. Kad piliakalnio gyventojų žemdirbystės kultūra buvo gerokai pažengusi, rodo kasinėjimų metu rastos akmeninės girnos (net 14). Iš jų šešerios gerai išsilaikiusios, kitos aplaužytos. Gyventojai ilgą laiką naudo­josi trinamomis girnomis. Vienos iš tų girnų yra ilgai vartotos — pagilėjusios nuo tryni­mo, kitos tik ką buvę pradėtos vartoti. Rasta nemaža akmeninių girnų trintuvų apvalios ir pailgos formos. Viršutiniame piliakalnio sluoksnyje rasti dvejų girnų viršutiniai ak­menys jau su skylėmis — sukamųjų girnų pirmatakai. Taigi šiame piliakalnyje rasti grūdų likučiai ir malamosios priemonės iš pa­grindų sugriovė archeologo L. Kšivickio tei­gimą (teoriją), kad aukštaičių piliakalniuose grūdų nerandama, nes aukštaičiai grūdų kul­tūros srityje buvę labai atsilikę nuo žemaičių ir kitų aisčių genčių. Senųjų Nemenčinės gy­ventojų verstasi ir gyvulininkyste — aptikta stambių ir smulkių raguočių ir kiaulių kaulų liekanų; rasta ir laukinių gyvulių kaulų bei ragų: lokių, bebrų, kiškių, lapių, šernų, stir­nų, briedžių ir kt. Viena tokia iltis buvo pra­gręžta ir iš jos padarytas amuletas. Įdomu, kad žemutiniame piliakalnio sluoksnyje rastą 50% naminių ir 50% laukinių gyvulių kau­lų, o viršutiniame sluoksnyje jau aiškiai vyrauja naminių gyvulių kaulai. Buvo rasti ir du geležiniai dalgiai. Iš to mokslininkai padarė išvadą, kad gyvuliai jau buvo laikomi tvartuose. Mat, dalgiai siejami su sistemingu pašaro paruošimu.

Gyventojai vertėsi ir metalo apdirbimu, nes aptikta gargažių, kirvių, amatininkų įrankių, geležies rūdai tirpdyti krosnelių liekanų, ge­ležies lašų. Geležis lydyta iš vietinės rūdos, kurios apsčiai yra prie Nemenčinės upelio esančiose pievose. Iš geležinių įrankių suminėtini: kirstukas, daug kaltelių, ylų, taip pat ne­žinomos paskirties įrankių.

Buvo išvystyta ir puodininkystė — rasta labai daug įvairiausių puodų šukių iš brūkš­niuotosios keramikos laikų. Kai kurie puodai gaminti jau žiedžiamuoju ratu. Kad ten buvo gerai išsivysčiusi audimo pramonė, liudija gausūs (kelios dešimtys) verpstukų radiniai. Verstasi ir žvejyba: rasti geležiniai žeberklai, meškerės kabliukas, tinklų svarelių, žuvies žvynų liekanų.

Už 1 km į rytus nuo piliakalnio aptikta III-IV a. pilkapynas; tada mirusieji ten buvo laidojami nedeginti, pavieniui, akmenų vaini­kais apdėtuose pilkapiuose.

Archeologai padarė išvadą, kad piliakalnio pradžia siekia pirmuosius amžius prieš Kris­tų, tačiau svarbesnieji dirbiniai ir medžiaginė kultūra yra iš pirmųjų amžių po Kr. Mano­ma, kad maždaug nuo 500 m. po Kr. pilia­kalnis ilgesnį laikų nebuvo gyvenamas. IX- XII a. jame bus apsigyvenę stambesni žemval­džiai ir padarę jį savo ūkiniu centru. Iš šio laikotarpio yra apsčiai ir smulkesnių dirbi­nių; be jau minėtų, rasta avims kirpti žirk­lių, strėlių antgalių, sukamųjų girnų ir kt.