Pakalnių piliakalnis

Pakalnių piliakalnis

Pakalnių piliakalnis su gyvenviete (arba Švedų baterija) – piliakalnis ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Pakalnių, Leliūnų seniūnija. Pasiekiamas keliu Pakalniai–Leliūnai pavažiavus 800 m, yra dešinėje rytuose, pietvakarinėje Vidinksto ežero pakrantėje.

1918 m. kaimo jaunuoliai ant piliakalnio viršūnės buvo užtempę ąžuolinį 18 metrų aukščio kryžių su įrašu „Dieve, gink Lietuvą“. Prasidėjus atgimimui, kryžius atstatytas (autoriai – broliai Juškos), po dešimties metų nulūžo, bet jo vietoje pastatytas mažesnis (autorius – tautodailininkas P. Kaziūnas).

Piliakalnis įrengtas atskiroje masyvioje kalvoje, Vidinksto ežero pietvakariniame krante. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 48×41 m dydžio, 2 m žemesne pietine dalimi. Jos pakraščiuose supiltas 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Šlaitai 3 m žemiau aikštelės pastatinti. Juose 2-4 m žemiau aikštelės buvo iškastas 8 m pločio, 0,8 m gylio griovys, už kurio supiltas 1,2 m aukščio, 8 m pločio pylimas, kuris geriausiai išliko vakarų ir šiaurės pusėse (kitur tėra terasa). Vakarinėje pusėje už pylimo iškastas antras 2 m pločio, 0,3 m gylio griovys, už kurio supiltas antras 0,3 m aukščio, 2,5 m pločio pylimas. Už jo yra trečias 2 m pločio, 0,2 m gylio griovys, trečias 0,2 m aukščio, 4 m pločio pylimas, ketvirtas 4 m pločio, 0,2 m gylio griovys, ketvirtas 0,2 m aukščio, 3 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 25 m aukščio.

Piliakalnis apardytas arimų, aikštelėje stovi 1918 m. pastatytas kryžius (nugriautas 1963 m., atstatytas 1989 m., nugriuvo 1998 m., antrą kartą atstatytas 1999 m.), yra 4 partizanų kapai. Aikštelė ir rytinis šlaitas dirvonuoja, šiaurinis šlaitas apaugęs medžiais, kelios eglės auga ir aikštelės pakraščiuose. Pietvakariniame šlaite buvę medžiai iškirsti.

Piliakalnio tyrinėjimai

1836 m. aikštelės pakraščius kasinėjo Pranciškus Vilčinskis, rado trikampę geležį su įrašais, smulkių monetų, žalvarinius žąslus. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1989 m. Gintautas Zabiela aikštelės centrinėje dalyje, atstatomo kryžiaus vietoje ištyrė 16 m² dydžio plotą, aptiko iki 35 cm storio kultūrinį sluoksnį su stulpavietėmis, židiniu, brūkšniuotos, lygios ir grublėtos keramikos, gyvulių kaulų.

1991 m. piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėse platinamo kelio vietoje Lietuvos istorijos institutas (vad. G. Zabiela) iškasė 20 šurfų (bendras plotas 15 m²), po 30–105 cm storio nuo šlaitų užslinkusiais sluoksniais rado papėdės gyvenvietės kultūrinį sluoksnį. Pietinės piliakalnio papėdėje gyvenvietė užima apie 250×30 m dydžio plotą, esantį aukštumėlėje tarp piliakalnio ir šlapių pievų.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II tūkstantmečio pradžia.

Pakalnių piliakalnio istorija

Piliakalnis Pakalnių žinomas nuo seno. 1836 m., ieškodamas legendinio kunigaikščio Utenio pilies, juo susidomėjo P. Vilčinskis. Susidomėjimą sukėlė M. Strijkovskio kronikoje perskaityta žinutė, kad Utenis „pili prie posado pastato šalia ežero, netoli nuo šiuolaikinės Utenos, už pusantros mylios, nes pats ant kapčiaus buvau, kuris turi aiškius seno piliakalnio požymius” (1. p. 248). P. Vilčinskis 1836 metais Pakalnių piliakalni, aplankė du kartus. Pirmą kartą jis buvo apžiūrėtas gegužės mėnesį, bet piliakalnis buvo užsėtas javais ir pakasinėti jo nepavyko. Buvo nustatyta, kad „atrasta ant jo nemažai senovinių liekanų, kaip trikampė geležis su užrašais, smulkus pinigėliai ir kalvos papėdėje kastuose grioviuose žalvarinės žąslų liekanos” (2. p. 559). Piliakalnio savininkas senas dvarininkas parodė pernai (1835 m.) jame rastą juodą, neaiškų auksinį ar varinį pinigą. Jo vienoje pusėje buvo pavaizduota „vilke, peninti du vaikus,
su užrašu iš kairiojo pakraščio: Romus; iš dešinės Romulus. Kitoje pusoje yra du riteriai su skydais, kurių vienas parkritęs, aplink užrašas: MATTH: AU RER REX HBA: M. Datos nėra”. (2, p. 559). P. Vilčinskui iš visos monetos išvaizdos atrodo, kad „šis pinigas yra vėlyviausių laikų” (2. p. 559), tačiau senovės Romos importa Lietuvoje tyrinėjantis M. Michelbertas šią monetą laiko neabejotinai Romos moneta (5, p. 6, 130), plačiau to neargumentuodamas. Numizmato B. Ivanausko nuomone, pagal P. Vilčinskio monetos aprašą galima teigti, jog tal XVII-XVIII a. žetonas (net ne moneta). Patikslinti šio neišlikusio radinio chronologija ir priklausomybę galima tik specialių katalogu pagalba.

Antrą kartą P. Vilčinskis Pakalnių piliakalnį aplanko 1836 m. lapkričio 1 d. kartu su vienu darbininku jau aiškiai pasiryžęs kasinėti. Ir nors ir vėl piliakalnis buvo užsėtas javais, šįkart buvo kasinėjama įvairiose vietose iškastos iki aršino (71,12 cm) gilumo duobės, rastas tik smėlis ir vietomis juodžemis (kultūrinis sluoksnis). Kadangi prieš tai P. Vilčinskis buvo kasinėjęs Narkūnų (Utenos raj.) piliakalnį ir radęs daug kaulų, puodų šukių ir kitų radinių, buvo padaryta išvada, kad Utenis gyveno ne Pakalnių, o Narkunų piliakalnyje (2, p. 560).

Vietiniai gyventojai gerai prisimena aikštelėje stovėjusį kryžių, pastatytą čia 1918 m. (kitur – 1928 m.) (4, p. 158). Iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas teigia, kad kryžių į
piliakalnį vežę arkliais. Kryžius buvo medinis, bene 18 m aukščio. Nepavyko nustatyti, kokia proga šis kryžius buvo pastatytas. Išlikusiose fotonuotraukose (pvz., IIAS, negatyvai Nr. 13576 – 13578) (pav. 5:1) matyti stovintis aukštas kryžius. Jis užkliuvo vietiniams ateistams Chruščiovo kovos su bažnyčia metu ir vieną 1963 m. naktį (tiksliau nustatyti nepavyko) buvo nupjautas. Vietos gyventojai su dar aiškia, nelabai suprantama baime vengia pasakoti apie šią akciją. Todėl toliau pateikiamose eilutėse gali būti netikslumų. Esą kryžių naktį pjovę trise: vietos apylinkės pirmininkas, kolūkio pirmininkas ir dar kažkas (pavardžių sužinoti nepavyko). Jis buvo supjaustytas į gabalus ir sumestas į šlaito krūmus, kur paskiros dalys dar ilgai matėsi. Likęs kryžiaus kelmas buvo specialiai deginamas, kad nesimatytų iš po žemės (tą veliau patvirtino archeologiniai tyrinėjimai).

Į P nuo kryžiaus 1945 m. buvo palaidoti žuvusieji Pakalnių miške susirėmę su raudonąja Armija. Apie tai dėl suprantamų priežasčių irgi vengiame pasakoti, nors palaidojimo vieta dabar lankoma. Žuvusieji sulaidoti PV-ŠR kryptimi į iškastą apie 8×2 m dydžio duobę, vienas šalia kito. PV-Š kryptimi palaidoti: Mačionis (vardo nustatyti nepavyko), daktaras iš Panevėžio (nei vardo, nei pavardės sužinoti nepavyko), Jonas Kežys, 3 netolimu apylinkių gyventojai, iš kurių vienas Pakenis ( visi trys septintajame dešimtmetyje slapta giminių iškasti ir perlaidoti kapinėse kitur). bei Vozgelių k. gventojas (pavardė nenustatyta). PV duobės gale esantys 3 kapai prižiūrimi, nupjauta velėna, suformuoti kauburėliai, pasodintos gėlės. Iškastų kapų bei Vosgalių k. gyventojo kapo vieta dirvonavo.

Pokario metais piliakalnio aikštelėje buvo rengiamos gegužinės. Dar 1985 m. joje stovėjo elektros stulpas.

G. Zabiela „Pakalnių piliakalnio Utenos raj. 1989 m. tyrinėjimų ataskaita”