Papalazdijų piliakalnis – mistinės legendos ir nuskendusios bažnyčios paslaptis

Papalazdijų piliakalnis

Papalazdijų piliakalnis su gyvenviete, Katkuškės, Lazdijai, Palazdijai – piliakalnis ir gyvenvietė Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje, Papalazdijų kaime, Lazdijų seniūnija. Pasiekiamas plentu Lazdijai – Miškiniai pavažiavus 1,1 km, pasukus į dešinę vakarų kryptimi link Baltajo ežero vedančiu lauko keliuku 150 m, ties jo įvažiavimu į mišką paėjus vos pastebimu miško keliuku 150 m. į dešinę šiaurės vakarų kryptimi.

Papalazdijų piliakalnis įrengtas Baltajo ežero šiaurės rytiniame krante esančios kalvos šiaurinėje dalyje. Aikštelė ovali, pailga vakarų – rytų kryptimi, 15×11 m dydžio, apjuosta pylimu, kuris pietiniame krašte yra 2,5 m aukščio, 14 m pločio, kitose pusėse – 1-1,5 m aukščio, 4,5 m pločio. Pietinėje pusėje pylimas pereina į 9 m aukščio šlaitą, kurio papėdėje iškastas 20 m pločio, 2 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 9-12 m aukščio.

Piliakalnio šiaurės vakarų kampą suardė 1941 m. pradėto statyti Molotovo linijos dzoto duobė. Papalazdijų piliakalnis apaugęs pušimis.

Rytinėje papėdėje, 1,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos.

1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Papalazdijų piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. 

Istorija

XIII amžiuje ant šio daugiavardžio kalno stovėjo tvirtovė. Vieta piliai čia buvo puiki: iš vienos pusės nuo priešų ją gynė Baltajo ežeras, iš kitos – pelkėtos daubos. Greta šurmuliavo ir papėdės gyvenvietė. Žmonės čia rūpinosi pilies reikmėmis, dirbo ūkio darbus, o laisvu laiku – susitikdavo prie vaišių stalo. Apie šio krašto kasdienybę mums primena apylinkėse rastos grublėtos keramikos šukės, molio tinkas bei gyvulių kaulai.

Legendos ir padavimai

Žmonės pasakoja, kad ten yra nuskendusi bažnyčia ir dabar girdėti varpų skambėjimas. Jo viršūnėje yra duobė. Žmonės pastebėję jo viršūnėje degant ir manė degant skarbą, ėmę kasinėti, iškasę tą duobę.

U. J. Palulis, 1935 m. Saug. VAK b. 89, p. 151.

Pasakoja, kad Napoleono kareiviai jį supylė kepurėmis. Esą apie 12 val. nakties skambina bažnyčios varpai.

U. J. Mulerskas, 1935 m. Saug. VAK b. 89, p. 183.

Žilagalviai mena, kad seniau piliakalnio aikštelėje buvusi tuštuma, į kurią įmestas akmenukas ilgai krisdavo, kol atsitrenkdavo į dugną. Kalvos požemiuose esą rūsiai, kuriuose saugomi užburti didžiuliai lobiai, auksas, sidabras. Daug drąsuolių ėjo tų lobių ieškoti, tačiau niekas nerado. Tik po jų apsilankymų piliakalnio šlaituose, ant pylimo ir aikštelėje palikdavo duobės, kurias kasdami lengvatikiai lobių ieškotojai tikėjosi atrasti duris į pilies požemius. Be to, ne vienam naktį pro piliakalnį ėjusiam vaidenosi, pasirodydavo įvairių šmėklų. Šiandieną ant piliakalnio tyku ir pamėklės čia nebesivaidena. Stebina tik netikėta vardų gausa: vieni kalvą Katkuškiais vadina, kiti Lazdijais, o kartais – ir Palazdijų pavadinimas girdimas.

Kitų šaltinių informacija apie Papalazdijų piliakalnį:

Kokis varstas į pietus nuo Lazdijų yra Dzievuļiškių (Dzyviliškių) ežeras. Į tą ežerą yra įsikišęs smailiais stačiais šonais kalnelis viršune lyg nupjauta ir įdubusia. Seniau, matyti, jisai buvo iš visų pusių vandens apsuptas. Ežeras dabar anka, ir kalnelis pasijuto sausumon patękęs. Visas reginys nekrinta akin nei kolosaluniu, nei vaizdingumu (ežero krantai visai pliki) yra tačiau labai reikšmingas: šio kalnelio būta lietuvių stabmeldžių šventovės. Jis buvo jų religinių apeigu, maldos vieta visai apylinkei. Pats vardas „Dzievuliškių (Dzyviliškių) ežeras“ primena tą laiką “dzievulius“. Vis tai lig šiol nepastebėta, kad tačiau reiktų giliai įsidėmėti ir tirti.

Dzūkų krašto gamta ir senoves liekanos // Lietuva 1922 m., rugs. 8, p. 5