Piepalių piliakalnis

Piepalių piliakalnis

Piepalių piliakalnis piliakalnis ir gyvenvietė Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, į pietryčius nuo Piepalių, Babtų seniūnija. Pasiekiamas keliu  1922  Raudondvaris–Naujieji Bernatoniai–Žemaitkiemis , ties kelio  1914  Vilkija–Padauguva–Vareikoniai  atsišakojimu į Žemaitkiemio dvarą.

Piliakalnis įrengtas Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje. Aikštelė trikampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 17 m ilgio, 24 m pločio šiaurės vakarų gale. Šiaurės vakarų aikštelės krašte supiltas 3 m aukščio, 18 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 30 m pločio, 1,5 m gylio griovį. Pylime daug perdegusio smulkaus molio tinko. Šlaitai statūs, apie 15 m aukščio.

Dalis pietvakarių aikštelės krašto išgriuvusi į upelį, pietvakarinė pašlaitė eroduoja, aikštelės pietvakarių dalyje iškastas apkasas, pylimo pietvakarių dalyje – duobė. Piliakalnio rytiniame šlaite ir pylimo vidinėje pusėje nukirsti medžiai, pylimo išorinė pusė tebėra apaugusi krūmais.

Nuo Piepalių piliakalnio atsiveria vaizdas į poetų apdainuotą Nevėžį ir kultūros renginiais garsėjantį Babtyno dvarą. Iš čia pamatysite ir nuo XIV a. pabaigos minimą Babtų gyvenvietę bei pirmąjį S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą paminėti skirtą paminklą.

Rytinėje piliakalnio papėdėje 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Ant šio, kaip ir daugelio kitų Kauno rajono piliakalnių, kasmet minimos įvairios baltiškos bei valstybinės šventės: palydima saulė, kuriamas laužas, dainuojamos senovės liaudies dainos. Į šventes susirenka ne tik netolimų kraštų gyventojai, bet ir svečiai iš kitų miestų.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Istorija

Dabar čia ramu, o kadaise virė gyvenimas. Vietos gyventojai, kasinėdami piliakalnį, radę plytų ir kitokių senovinių pastatų liekanų. Pats piliakalnis stovi vaizdingoje vietoje – aukštumoje, įsiterpusioje į Nevėžio slėnį. Iš pietų ir pietvakarių piliakalnį juosia Asiūklio upelis, iš rytų – Nevėžio slėnis. Tikėtina, jog ant piliakalnio plokščios viršūnės kadaise gyveno nedidelės žmonių bendruomenė ir tik vėliau, piliakalniuose pradėta įrenginėti gynybinius įtvirtinimus. Tuomet atsirado papėdžių gyvenvietės, dar kitaip vadintos papiliais. Tad stovint piliakalnio viršūnėje verta susitelkti ir įsivaizduoti, koks šurmulys kadaise supo piliakalnį – zujantys žmonės, triukšmingos amatų dirbtuvės, intensyvi prekyba.

Legendos ir padavimai

Legendos pasakoja, kad piliakalnį švedai supylė kepurėmis – kai kurios istorijų variacijos, tiesa, mini Napoleono laikus. Dar viena legenda – apie du brolius, čia radusius lobį, tačiau susiginčijusius, kuris turėtų atvaryti arklius lobiui išsivežti. Vienas brolių nusikeikė: „Kad jie skradžiai žemėn nueitų“, tad skrynia su lobiu nugarmėjo į Nevėžį.

Gyventojai pasakoja, kad jį supylė prancūzai paslėpdami dėžę au­kso. Kartą du Babeinos dvaro kumečiu nuėjo susitare kasti šių pinigų. Iškasė didelę dėžę, ant kurios visuose kampuose tupėjo po vieną „britvoną“. Reikėjo atvesti arkliai, bet iš jų vienas, kitu nepasitikėjo, taip nesusitaikę, prakeikė šiuos pinigus, kuriuos nuvilko minimi britvonai į Nevėžį ir ten tiesiai nugramzdino į dugną. Be to, matydavę ten „baltą šunį“ ir šiaip vaidinimu.