Rimašių kaimas

Rimašių kaimas – etnografinis gatvinis kaimas Šalčininkų rajono savivaldybės pietryčiuose, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, prie Gaujos upės ir kelio 104 Šalčininkai–Dieveniškės–Krakūnai. Kaimas yra gatvinio rėžinio tipo, paskelbtas architektūros paminklu. Apylinkėse saugomas Rimašių akmenynas.

Daugiau kaip dvidešimties sodybų gatviniame kaime paminklinėmis lentomis pažymėtos 8 sodybos, į architektūros paminklų sąrašą įtraukta 13 sodybų su 29 pastatais. Jie pastatyti XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje, kai kaimas išsiplėtė. Statiniai kaimo vidurinėje dalyje išsidėstę pagal vingiuotą gatvelę, o galuose – padrikai. Kiemai atviri į gatvės pusę. Kluonai stovi atokiau nuo kitų pastatų. Būdingos dvigalės, saikingai dekoruotos pirkios. Tvartai sudaryti iš kelių patalpų, yra pastatytų po vienu stogu su pirkia. Svirnai vieno kambario, maži, kluonai su durimis iš galo. Gausu sodų, dekoratyvinių želdinių.

Rimašiai šaltiniuose minimi nuo 1775 m. Kaime XIX a. vid. būta 6 valstiečių ir 1 eigulio sodybos, kurios stovėjusios atgręžtos į Gaujos upelį. Nuo XIX a. antros pusės Rimašiai ėmė plėstis tarp Gaujos ir gatvės. Po II pasaulinio karo pastatytos dar dvi sodybos. Iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui.

Rimašių kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą – Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis į daugelį rėžių suskirstytuose laukuose (vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių).

Sodyboms skirta buvo pietinė į Dieveniškes pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis.