Rimiečio ežeras

Rimiečio ežeras arba Rimietis – ežeras pietvakarių Lietuvoje, Lazdijų rajone, apie 7 km į šiaurę nuo Lazdijų. Ilgis iš pietvakarių į šiaurės rytus – 2,02 km, plotis – iki 1,26 km. Giliausia ežero vieta (6,8 m) yra vakaruose. Kranto linija, kurios ilgis yra 7,8 km, labai vingiuota. Krantai žemi, daug kur pelkėti (ypač pietuose, rytuose), vakaruose aukštėlesni. Ežero pakrantės gausiai užžėlę švendrais, nendrėmis, plūdėmis, meldais, lūgnėmis. Apyežerėje daugiausia pievos ir laukai, pavieniai medžiai. Atabradas dumblingas, tik vakaruose smėlėtas.

Iš ežero išteka Šešupės intakas Kirsna, įteka Raišupis (Lazdija), Balinė ir keletas upelių. Balinės upelio įtekėjimo įlankos išplatėjusiame gale susiformavo naujas ~ 11 ha ežeras, užakus tos įlankos protakai su Rimiečio ežeru (anksčiau ežero plotas buvo ~ 1,7 km²).

Į rytus nuo Rimiečio ežero telkšo Bakšių, Teizininkų, Teizų ežerai. Pietvakariniame ežero krante įsikūręs Rimiečio kaimas ir Neravai, šiaurėje – Šilėnai, rytuose – Kurdimakščiai. Seniau buvo ornitologiniu draustiniu.

Vandenvardis Ri̇̀mietis kildinamas iš žodžio rimti („tilti, ramintis, būti ramiam“).

Legenda pasakoja, kad ten, kur dabar Rimietis, seniau buvo pieva. Naktį vyrai ten ganė arklius, patys ruošėsi miegoti. Tik jaučia, kažkas juos lyg kelia, verčia joti iš ten. Naktigoniai paklausė, susirinko arklius ir nujojo. Rytą tenai su gyvuliais nuėjo mergaitės ir žiūri – nuo Rudaminos vanduo atbėga. Jos puolė lėkt! Tuo tarpu paukštė skrido ir užgiedojo: „Rimietis! Rimietis!“ Ir tos mergaitės atkartojo: „Rimietis!” Taip vanduo sustojo ir atsirado ežeras.

Kita legenda aiškina, kad kadaise čia vaikščiojo jautis. O žmogus jį erzino: „Rima, Rima!“ Įsiuto jautis ant to kvailo žmogėno, puolė jį. Vyriškis pasileido bėgti – pats nežinodamas kur. Kai uždusęs sustojo, atsisuko – toje vietoje atsirado ežeras, o jautis pradingo.