Šakalių akmuo – tylus ledynmečio liudininkas Sarių apylinkėse

Šakalių akmuo

Šakalių akmuo – geologinis gamtos paveldo objektas Švenčionių rajone, Sarių seniūnijoje, Šakalių kaime, 2 km į šiaurės vakarus nuo Sarių. Pasiekiamas iš kelio 4406 Švenčionėliai–Melagėnai–Sariai.

Šakalių akmuo – valstybės saugomas geologinis gamtos paveldo objektas, nešantis savyje ledynmečio atmintį ir beveik nepastebimai įsiliejantis į banguotą Rytų Lietuvos kraštovaizdį.

Šis stambus riedulys guli moreninės kalvos šlaite, nedidelėje laukymėje, apaugusioje krūmokšniais ir dilgėlynais, po senu klevu, kurio šakos tarsi saugo akmenį nuo smalsių žvilgsnių. Tai ne tas objektas, prie kurio atveda iškabos ar nutiestas takas – kelio nuorodų nėra, o vietą išduoda tik subtilūs ženklai: aukštoje žolėje matomi sutrešę buvusios apsauginės tvorelės kuolai ir pats akmuo, susiliejantis su aplinka.

Šakalių riedulys 1964 m. kovo 27 d. paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu. Jo matmenys įspūdingi:
– aukštis – 2,13 m,
– ilgis – 3,92 m,
– plotis – 3,48 m,
– perimetras – 10,83 m.

Tai vienas iš tų akmenų, kuriuos Skandinavijos ledynai atnešė prieš tūkstančius metų, palikdami kaip nebylius ženklus apie laikus, kai čia nebuvo nei kaimų, nei laukų, nei kelių.

1989 m. atliktas aplinkos būklės vertinimas atskleidė, kad akmuo buvo apkerpėjęs ir apsamanojęs, gulėjo miežių lauke, apsuptas vešlios žolės ir paparčių, šalia augo jaunas klevas. Tuo metu riedulys buvo aptvertas medine tvorele, tačiau stigo informacinių ženklų ir nuorodų. Laikas savo darbą padarė – šiandien Šakalių akmuo dar labiau pasislėpęs gamtoje, tarsi sąmoningai pasirinkęs ramybę vietoje dėmesio.

Keliautojui, ieškančiam neparuoštų, autentiškų vietų, Šakalių akmuo tampa mažyte ekspedicija. Pasiekti jį galima iš kelio Švenčionėliai–Melagėnai–Sariai (Nr. 4406), pasukus pagal rodyklę „Šakaliai 0,5 km“, pravažiavus kaimą ir palikus automobilį – toliau tenka eiti pėsčiomis, apie 200 metrų per lauką į dešinę.

Šakalių akmuo nekviečia skubėti ar fotografuotis. Jis kviečia sustoti, prisiliesti, pajusti akmens vėsą ir suvokti mastelį laiko, kuris čia tekėjo dar gerokai prieš žmogų. Tokios vietos ir sudaro vietos dvasią – tylią, nepažymėtą, bet tikrą.