Šauklių senovės kulto vieta

Šauklių senovės kulto vieta

Šauklių senovės kulto vieta – senovės kulto vieta pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1,0 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo kelių Mosėdis-Šaukliai ir Šatraminiai-Šaukliai kryžkelės, 50 m į pietryčius nuo kelio Mosėdis-Šaukliai, 0,1 km į vakarus nuo Eiškūno kairiojo kranto, Šauklių miške.

Senovės kulto vieta yra Eiškūno upelio kairiojo kranto terasoje, pakilumos vakariniame šlaite, žemesnėje vietoje, miško laukymėje. Joje guli į žemę susmegęs rausvas, stambaus grūdėtumo, netaisyklingo apskrito pavidalo, apskaldytais šonais ir plokštuma apeiginis akmuo, kurio skersmuo siekia 1,2 m.

Teritorijos plotas – 0,01 ha.

35 m į pietryčius yra Šauklių akmuo su dubeniu.

Istorija

Akmenį 1971 m. aptiko netoli gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas ir Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas gydytojas Vaclovas Intas, ieškoję eksponatų kuriamam muziejui.

Akmuo gerokai apskaldy­tas, dubens jau nebeišlikę, nors dubens pėdsakų aptikta nuoskalose. Židinio duobės šonai ir dugnas čia taip pat išgrįsti to pa­ties rausvo granito, iš kurio iškaltas aukuro akmuo, nuoskalomis. Duobėje, tarp degėsių, aptiktas sudaužytas molinis dubenė­lis. Jo vidus aptrauktas žalia glazūra. Pagal šį dubenėlį Šauklių šventvietė datuojama XVI—XVIII amžiais.

Atkasus abi Šauklių šventvietes, iškilo klausimas, ar galėjo jos veikti vienu metu. Juk tarp jų, kaip minėta, yra vos 35 met­rai. Į šį klausimą vargu ar būtų galima atsakyti net tuo atveju, jeigu abiejų šventviečių chronologija būtų nustatyta vienerių metų tikslumu. Galimas daiktas, iš pradžių veikė viena švent­vietė. Krikščioniškajai bažnyčiai pradėjus aktyviau persekioti pagonybę, pagoniškosios šventvietės buvo griaunamos. Jeigu Šaukliuose aukuro akmuo buvo nuverčiamas, jis po kurio laiko galėjo būti atstatomas. Ir kai pagaliau jį suskaldė, seniesiems pa­pročiams atsidavę vietiniai gyventojai išsikalė naują aukurą, įsi­rengė naują šventvietę.