Šilalės Aukuro akmuo

Šilalės Aukuro akmuo

Šilalės Aukuro akmuo, vad. Aukuru – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šilalėje (Mosėdžio seniūnija), 0,3 km į pietryčius nuo Šakalės upelio, 0,11 km į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė.

Dubenėtas akmuo pilkšvai rusvas, stambiai grūdėtas, 1,28 m skersmens, 86–90 cm aukščio. Apatinė dalis stambiai apskaldyta, nelygi, netašyta. Viršuje, 40–50 cm aukštyje šonai šiurkščiai aptašyti suteikiant akmeniui apskritą formą. Viršutinė plokštuma apskrita, nežymiai žemėjanti link pakraščių, 110 cm skersmens. Ties jos viduriu yra 10–11 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir nuožulniomis sienelėmis, kurio skersmuo viršuje – 32 cm, ties dugnu – 28 cm.

Į pietvakarius stūkso penktasis pagal dydį Lietuvoje akmuo – Šilalės Didysis kūlis.

Istorija

Akmuo stūkso kalvelėje, kurioje XX a. pr. dar augo senas ąžuolynas. Kalvelę supo pelkė, per kurią link kaimo vedė kūlgrinda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje vietovėje jaunimas rengdavo gegužines.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu, 2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą, 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.

Akmenį 1960 m. aptiko Ignas Jablonskis. 1966 m. žvalgė Vytautas Daugudis, 1990 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2001, 2006 m. – Julius Kanarskas, 2003 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). 1970 m. tyrinėjo Vytautas Urbanavičius (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas).

Nustatyta, kad akmuo stovėjo pagonių šventykloje, ant akmenų pastovo, šalia židinio, šiaurinėje jo pusėje, pasviręs į jį žemesniąja pusę. Židinys buvo įrengtas 1,5 m skersmens ir 0,7 m gylio duobėje, kurios dugno pakraštys buvęs apjuostas 10–15 cm dydžio akmenų vainikėlio, o nuolaidūs šlaitai grįsti didesniais akmenimis. Iš židinyje rastų anglių nustatyta, kad ugnis kūrenta ne vieną kartą. Ilgesnį laiką degintas beržas, ąžuolas. Be to, rasta pušies žievių, kadagių anglių, susilydžiusio gintaro bei sakų. Vėliau šventvietė dėl tam tikrų priežasčių buvo apleista. Vėl ją atgaivinus, židinys nebuvo nuolat kurstomas, ugnis kūrenta tik tam tikromis progomis. Tuo metu į židinį pateko ir molinių puodo šukių, datuojamų XV–XVII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvęs įverstas į šalia iškastą duobę.

Datuojamas I tūkstantmečiu – XVII a.