Šimonių piliakalnis: prakeiktas pono kapas

Šimonių piliakalnis

Šimonių piliakalnis, dar žinomas kaip Migonių, Paberžių ar Sindriūnų piliakalnis, seniau dar buvo vadintas Gužučkalniu, Velniakalniu – piliakalnis Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į vakarus nuo Pasvalio, Migonių kaimo šiaurėje, Pasvalio seniūnija, dešiniajame Mūšos upės krante. Pasiekiamas plentu 205 Pasvalio aplinkkelis pro Valakėlius, Gustonis pavažiavus nuo jo susikirtimo su siauruoju geležinkeliu 1,3 km, yra 50 m į dešinę šiaurėje nuo kelio.

Šimonių piliakalnis įrengtas kranto kyšulyje Mūšos dešiniajame krante, santakoje su Pušynės upeliu. Aikštelė apskrita, 30 m skersmens, apjuosta 1-3,5 m aukščio, 12-22 m pločio pylimu, aukščiausiu vakarinėje pusėje. Vakaruose nuo aukštumos Šimonių piliakalnis atskirtas lanko formos 90 m ilgio ir 2-3 m gylio, 12 m pločio grioviu, juosiančiu jo galą. Šlaitai statūs, 7-10 m aukščio. Šimonių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Šimonių piliakalnis dirvonuoja, šlaitų viršutinėje dalyje auga paskiri beržai bei liepos, vakariniame šlaite iš liepų suformuotas alėja-takas.

Šimonių piliakalnis tyrinėtas žvalgomųjų ekspedicijų metu (Lietuvos MA Istorijos institutas (A. Tautavičius) – 1968 m., (A. Girininkas) – 1990 m., Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (M. Černiauskas) – 1971 m., (B. Dakanis) – 1980 m.). Lietuvos muziejuose saugoma keletas apylinkėse aptiktų radinių.

Piliakalnio istorija

Šimonių piliakalnis buvo naudojamas kaip gynybinis įtvirtinimas, saugojęs prie Mūšos IX a. įsikūrusią žiemgalių gyvenvietę nuo priešų. Gyvenvietė išnyko XIII a., kai kraštą iš šiaurės niokojo Livonijos ordinas, o iš vakarų – kryžiuočiai.

Piliakalnio legendos ir padavimai

Piliakalnių paslaptį amžiais kurstė keisčiausi pasakojimai apie jų atsiradimą. Papildyti fantastiniais, tačiau seną mitologinį pagrindą turinčiais užkeiktų turtų, nesuprantamų įvykių ir kitais vaizdiniais. Fantazija nebuvo beribė, todėl padavimuose dažnai matome pasikartojančius motyvus. Vienas tokių – kalnas, supiltas kepurėmis, varinėmis skrybėlėmis ar panašiai. Dar 1922 m. Lietuvos archeologijos komisija gavo mokinio A. Rauduvės užrašytą legendą, esą mūšyje su kryžiuočiais žuvęs mylimas lietuvių karžygys, ant kurio kapo kariai supylę aukštą kalną.

Šimonių piliakalnis siejamas ir su švedų antplūdžio laikais XVII–XVIII a. Kalne esą palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats jų karalius su karūna. Švedų kariai kepurėmis supylę karaliui kapą. „Žmonės pasakoja, kad jis [Šimonių piliakalnis] yra žuvėdų supiltas su kepurių kyveriais, bet greičiausiai bus vokiečių, nes vokiečiai nešiojo kepures su kyveriais“, – laiške archeologijos komisijai svarstė panevėžietis mokinys J. Katkūnas. Kyveriu vadinama senoviška aukšta kariška kepurė, bet šiuo atveju turimas galvoje vokiečių kareivio kepurės smaigalys.

Tadas Šidiškis knygoje „Velniakalnių kraštas“ rašo, kad Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaili, o vakarų pusėje buvęs išėjimas, kurio žymių, deja, nebėra.

Apie Migonių (Šimonių) piliakalnyje neva stovėjusį dvarą, o gal bažnyčią, jau užsiminta aukščiau. Kaimo senoliai pasakojo, kad dvare gyvenęs žiaurus ponas. Neapsikentę baudžiauninkai vieną naktį užpylė dvarą kepurėmis. Paskui toje vietoje ilgai buvo girdėti gaidžių giedojimas. „Pikto pono“ interpretacijų būta ir daugiau. P. Dževečkaitė užrašė kitą padavimą: „Kartą atėjo pas jį [poną] senelis ir prašė pašalpos. Ponas liepęs jį išmesti iš kambario ir užpjudyti šunimis. Tuomet senelis užkeikė jį ir visą dvarą. Ponas ir visi rūmai įsmego į žemę. Po kiek laiko atsirado keletas žmonių, kurie norėjo įsigyti turtų ir pradėjo kasti kalną, bet jie nepasiekė savo tikslo, nes dvaro rūmai lindo gilyn.“ Kai kur nurodoma net pono pavardė – Šimonis, nuo jos kilęs ir kaimo pavadinimas. Po rūmais buvusios įrengtos slėptuvės su dviem požeminiais išėjimais: vienas baigėsi povandeniniu urvu Mūšos duburyje, kuriuo landžiojo prakeikti prasmegusio dvaro gyventojai. Kitas išėjimas užverstas akmenimis. Ši legendos dalis galėtų turėti bent minimalų pagrindą, nes kitame Mūšos krante iš tiesų gulėjo didžiulis akmuo. Apie 1939 m. akmuo buvo suskaldytas ir išgabentas. Pasak senolių, jį ant piršto nešęs velnias ir išmetęs prie upės.

Kiekvieną naktį prie piliakalnio lodavę šunys, giedodavę gaidžiai. Buvo mačiusiųjų jo viršūnėje sėdint 6 vyrus, kurie numaudavo ratus važiuojantiems pro šalį. Šie įvykiai esą reiškia, kad piliakalnyje šeimininkauja velniai ir raganos.

B. Buračas 1922 m. žurnale „Mūsų senovė“ pateikė dar vieną padavimą: „Baudžiauninkai dirbdavę [pono] dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę ponui pinti rėčius ir vyti virves. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Trejus metus jie pildė paskutinį velionio norą: dviejų upių santakoje, kur jis buvo palaidotas, pylė kepurėmis aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę, o toje kalno vietoje likusi apvali duobė. Pono dvaras taip pat susmego žemėn, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.

Kitų šaltinių informacija apie Šimonių piliakalnį:

Šimonių piliakalnis

Važiuojant iš Joniškėlio į Pasvali ties Sindriūnų sodžium dešiniame Mūšos upės krante stovi vadinamas Sindriūnų piliakalnis. Jis stovi prie pat Mūšos kranto tartum apjuostas jos intako upelio, kuris atiteka iš pietų pro Mekšrių kaimą. Iš tolo kalno tik viršūnė, daili, kiek pailga, įdubusiu viršum, tematyti. Piliakalnis yra slėnioj vietoj, ir tartum apvestas plačiu, žolės prižėlusiu grioviu. Už grivio, vakarų ir rytų pusėse prasideda tuoj ariami laukai. Pats kalnas sužėlęs, nė kiek nepraimtas ir neturi jokio medelio, nei kryžiaus. Kokia jo istorinė praeitis, man sunku pasakyti tuo tarpu. Viena, ką galiu paminėti, tai beg ne tas pats ,,Pasvalio piliakalnis” bus, kurį mini Gedimino laikų istorijos lapai.

Apie Sindriūnų piliakalnį yra užsilikusių kažkokių laikų ir kažkokią epochų vaizduojamų pasakojimų. Man yra tekę tokį padavimą nusiklausyti.

Esą, labai senai gyvenęs čia ponas, kuris aplinkui valdes didelius žemės plotus ir turėjęs savo dvarus ir kaimuose vergus. Vidury jo žemės, kaip tik toj vietoj, kur dabar Sindriūnų sodžius prie Mūšos kairėj jos pusėj, stovėję jo rūmai. Ponas buvęs labai piktas ir žiaurus pavergtiems. Todėl visi jo nekentę. Jei kas jam pasipriešindavęs ar nepaklausydavęs jo, tuojau liepdavęs tvoti beržinėmis rykštėmis. Jei dar kartą tas pats asmuo priešindavęsis ponui, jis įsakydavęs tam tikrais prietaisais badyti kojas nusikaltėliui. Trečią kartą nepaklausius, ponas arba „neklaužadą” parduodavęs kitam ponui su visa jo šeimyna arba išmainydavęs ant arklio ar šuns.

Žmonės ašarodami pildę pono liepimus; visą dieną jie dirbdavę dvare. Namie pasilikdavę tik vaikai ir seneliai, kurie tam tikru laiku turėdavę ponui pristatinėti ar nupintų rėčių, ar nuvytą virvę ir k.

Nors pavergtųjų valdovas likęs visai sukrypęs, galva ėmusi kretėti, balsas nuo keiksmų užkimęs, vis tiek dar dažnai plusdavęs savo vergus, ypač rugiapiūčio metu. Kas tik nors kiek ponui nepatikdavę, ir žmonės išgirsdavę keiksmą, kuris dažniausia baigdavęsis šiais žodziais:

„Tu kvailas, tavo pati kvaila, tavo vaikai kvailiai, tavo tėvai kvailiai ir dosic (dość)!”

Jau pavergtieji buvę tiek pripratę prie pono žvėriškumo, jog jo keiksmai tapę jiems visai paprasti. Jie žinodavę, kada ponas rėksiąs. Pamatydavęs ponas motiną, einančią į pagube savo vaiko papenėti arba vyrą atsigerti, tai pirmučiausia išgirsdavę iš pono lūpų minėtą pasakymą.

Ponas senęs. Jis pamatęs, jog jo dienos esą suskaitytos, ir pasišaukęs savo įpėdinį, liepęs, jam mirus, palaidoti jį abiejų tų upių santeklyje ir supilti pavergtųjų kepurėmis ant jo kapo aukštą kalną; kalno viršūnėje liepęs užmauti jo paties kepurę galybės ir garbės ženklą.

Ponui mirus, pavergtieji gyventojai labai nudžiugę… Bet ne ilgam tas jų džiaugsmas buvęs. Per kelias dienas po jo mirties, žmonės iš jaunojo pono gavę įsakymą eit ir supilt kepurėmis mirusiam ponui kapa.

Išgąsdinti, suvaržyti žmoneliai išpildę ir šį paskutinįjį pono liepimą.

Kalnas pilti trukęs trejus metus. Galop išaugęs aukštas, žmonių kepurėmis supiltas kalnas. O viršukalny buvusi, kaip ponas mirdamas buvęs sakęs, pamauta raudonakráikė jo kepurė, kuri esą daug metų vis dar tebekabėjusi kalno viršūnėje. Bet per laiką ši kepurė taip susmegusi į žemes, jog dabar dar toj vietoj, kur ji stovėjusi, yra galima matyti įdubusią, apvalią duobę.

To pono rūmai ir sodai įsmegę į žemę, ir toj vietoj pasidaręs ežeras. Bet ilgainiui ežeras užakęs, pranykęs, ir ten, sulaukus lengvesnių laikų, buvę pavergti apylinkės gyventojai pasistatę sau trobas ir pasidaręs sodžius Sindriūnai.

P. Butėnas „Mūsų kalnai” // Mūsų senovė (Tilze). – 1922 m., t. 1, kn. 4/5, p. 596-597.