Škilietų ežerai: pažintis su Aukštadvario gelmėmis

Škilietų ežerai

Škilietų ežerai – 3,5 ha ir 5,3 ha ploto glaciokarstinės (termokarstinės) kilmės ežerai Dzūkų aukštumoje, Trakų rajone, 4 km į šiaurę nuo Aukštadvario, Mergiškių Kalvų miške. Patenka į Aukštadvario regioninį parką, Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Ežerai eutrofiniai, užaugantys. Telkšo Akmenių eroziniame klonyje,glaciokarstinėje dubėje žemiau garsiosios Velnio duobės.

Škilietų ežerai yra labai skirtingo charakterio. Pirmasis – didesnis, gilesnis, su siauru, žvyruotu krantu ir skaidriu, žalsvu vandeniu. Antrasis – mažesnis, seklus, gausiai apaugęs vandens augmenija, drumstesnis ir rusvo atspalvio. Mokslininkai spėja, kad skirtingą jų prigimtį gali lemti aukščiau esanti Velnio duobė, iš kurios galimai sunkiasi organinės rūgštys, formuodamos unikalią ekosistemą.

Škilietų ežerai glūdi Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, vos keli šimtai metrų vienas nuo kito, bet tarp jų – visa gamtinė įvairovė. Ežerus juosia miškai, pievos, o jų kranto linijos beveik apskritos, kaip kad būdinga termokarstinėms dubėms. Net ežerų dugnas byloja apie jų skirtingas „sielas“ – vieno forma artima paraboloidui, kito – kūgiui. Tai tarsi žemės paslaptingas raštas, kurį galima iššifruoti tik kantriai tyrinėjant.

Ne tik mokslininkams, bet ir keliautojams Škilietų ežerai atveria išskirtinį gamtos pažinimo pasaulį. Jie iki šiol buvo menkai tyrinėti, tačiau naujausi topografiniai ir batimetriniai matavimai atskleidžia vis daugiau paslapčių apie jų kilmę, gylį, tūrį ir netgi vandens svyravimų amplitudes. Tai gyva gamtos laboratorija po atviru dangumi.

Lankant Škilietų ežerus, juntama ne tik gamtos didybė, bet ir giliai slypinti ramybė. Galbūt tai lemia jų artumas Velnio duobei – vietai, apipintai mitais ir sakmėmis. O gal tiesiog čia pati žemė, alsuodama senove, primena apie savo slaptas, bet gyvybingas gelmes. Tai – viena iš tų vietų, kur kraštovaizdis tampa pasakojimu, o kiekvienas ežero atspindys – tiltu tarp mokslinio pažinimo ir šventos pagarbos žemei.

Istorija

Dzūkų aukštumos juosta, nutįsusi nuo Aukštadvario į šiaurę, atsirado tarp Verknės ir Strėvos dubomis slinkusių ledyno liežuvių. Kai kuriose masyvo dalyse atslinkusius ledo luistus užklojo morena. Luistams ištirpus radosi labai gilūs duburiai stačiais šlaitais. Taigi, tokiame duburyje ir glaudžiasi Škilietų ežerėliai, maitinami kritulių ir požeminio vandens. Geologai mano, kad perteklinis vanduo, teka Verknės link. Ežerai yra viename duburyje, bet labai skirtingi. Vienas jų – skaidrus, kietu dugnu, o kitas – seklesnis, užpelkėjęs. Abiejų ežerėlių vanduo vasarą labai susisluoksniavęs pagal temperatūrą, kuri dugne siekia vos 4,5 °C. Ežerai nenuotakūs, vandens perteklius, manoma, nuteka Verknės upės link.

Ežerų batimetrinius tyrimus 1982 m. atlikęs prof. K. Kilkus pateikė naujų duomenų apie šiuos patrauklius mokslui ežerus. Neseniai mokslininkai M. Pileckas ir T. Alekna, taikydami naujas technologijas bei įrangą, tyrinėjo šiuos ežerus. Atlikus tyrimą buvo patikslinti ežerų batimetriniai ir morfometriniai duomenys. Šiuo metu turime gerokai tikslesnius duomenis, bet atsakymo, kodėl ežerai yra tokie skirtingi, nėra. Hidrografiniai ledynmečio kilmės ežerai laukia tyrėjų.

Legendos ir padavimai

Senovėje žmonės pastebėjo, kad Velnio duobėje paskendusių ar apeigų metu paskandintų gyvulių griaučiai išplaukdavo į šiuos ežerus, tad ir pavadino Škilietais. Ant vienos aukštumos – Aukštikalnio, senoliai supylė Pamiškės piliakalnį. Sakmė byloja, kad ši vietovė vadinama Škilietais, nes po žeme dūli čia mirusio milžino griaučiai. Jo kakta – Aukštikalnis – Pamiškės piliakalnis, akys – Škilietų ežerai, burna – Velnio duobė.