Spėra

Spėra – ežeras vidurio Lietuvoje, Širvintų rajone, apie 3,5 km į pietryčius nuo Musninkų. Ilgis pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi 1,56 km, plotis iki 1,16 km. Altitudė 98,8 m. Ežeras seklus, jo dubuo susidaręs ledo lūstavietėje. Giliausia vieta siekia 2,7 m. Ežero dugne susikaupęs storas sapropelio sluoksnis (vidutinis 3 m, storiausias 6,3 m). Krantai daugiausia lėkšti, pelkėti (plyti mišku apaugusios pelkės: rytuose ~ 16 ha dydžio Spėros pelkė, pietuose – ~ 25 ha pelkė), šiaurėje ir vakaruose – aukšti, statoki. Krantuose – terasos. Iš pietų prieina Viršuliškių miškas, šiaurinėje pakrantėje plyti dirbami laukai.

Į Spėrą suteka 6 upeliai (Žvirgždupė, Juoda), šiaurėje išteka Musės intakas Spėra. Vandens apykaita ežere 0,038 metų.

Prie Spėros įsikūrę kaimai: Viršuliškiai, Paspėriai, Meiliūnai. Pietrytinėje pakrantėje veikia kaimo turizmo sodyba.

Bychovco kronikoje (XVI a.) įrašytas padavimas apie tris kunigaikščio Palemono, atkeliavusio į Lietuvą, sūnus. Vienas jų, vardu Spėra, atkeliavęs prie ežero ten apsigyveno ir pavadino jį savo vardu. Po daugelio viešpatavimo metų Spėra mirė be įpėdinių, ir valdovą mylintys valdiniai Spėros atminimui pastatė stabą ir praminė jį Spėra, „paskui tie žmonės, gyvenantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu. O paskui, kai tas stabas sutrūnijo, jie garbino tą ežerą bei vietą ir laikė dievu.

Į šiaurę nuo ežero yra Raganraistis. Istorikės Aleksandros Arimetos Vojevodskaitės duomenimis, Spėros paežerėje būta vietos, vadinamos Alku. XVII a. antroje pusėje Paspėrių apylinkėse paminėta ir šienaujama Gojų pieva, o grafas E. Tiškevičius apie 1840 m. prie Spėros ežero dar matė gynybinių įtvirtinimų liekanas. Tikslesnių duomenų nėra.