Stakliškių I piliakalnis

Stakliškių I piliakalnis

Stakliškių I piliakalnis, žinomas ir Piliakalnio vardu – piliakalnis Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Stakliškių, Stakliškių seniūnija. Pasiekiamas iš Stakliškių rytinio galo keliu Stakliškės–Užuguostis pavažiavus 500 m ir paėjus į dešinę rytų kryptimi per laukus 100 m, yra kitapus upelio.

Pirmasis piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Guostės dešiniajame krante, santakoje su mažu upeliu. Aikštelė trapecinė, orientuota Š-­P kryptimi, 38 m ilgio, 42 m pločio Š krašte, 21 m ­- P. Aikštelės Š krašte supiltas 42 m ilgio, 2 m aukščio, 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 3,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 14 m pločio, 2 m gylio griovį. P pusėje aikštelė nuo toliau į P esančio 11×6 m dydžio trikampio smaigalio atskirtas 15 m ilgio, 10 m pločio, 3 m gylio grioviu. Šlaitai statūs, iki 13 m aukščio.

Piliakalnis apardytas arimų, nuslinkę R ir V aikštelės kraštai ir šlaitai bei smaigalio R šonas. Šlaitų apačios eroduoja ir dabar. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai ir pylimas apaugę lapuočiais.

Piliakalnis žinomas ir Piliakalnio vardu.

Istorija

Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pr.

1957 metais piliakalnio apylinkėse atrasta XIV amžiaus sidabrinių papuošalų ir monetinių lydinių lobis.

Stakliškių lobis

Šių metų vasarą kraštotyrininkas Adolfas Navarackas, lankydamas Prienų rajono Stakliškių apylinkių archeologinius paminklus, iš vietos žmonių sužinojo, kad yra atrastas lobis.

Pasirodė, kad lobis buvo aptiktas dar 1957 m., tačiau jo radėjas, Juozas Žarnauskas, tuomet buvęs traktorininkas, niekam apie tai nepranešė, tikėdamas galėsiąs pasinaudoti radiniu. Ardamas lauką, apie pusę kilometro į šiaurės rytus nuo Stakliškių jis 35-40 cm gylyje, po didokais akmenimis, aptiko puodą. 20-25 cm aukščio puodas buvo žalvarinis, su neaukštu kaklu, pūstais šonais, kuriame liko trumpų ir tiesių ataugų-ąsų žymės. Puode buvo sudėta sidabrinių lydinių ir papuošalų.

Juozas Žarnauskas dalį rastųjų daiktų suskaldė, sulankstė ir sulaužė. Dalį bandė panaudoti savo buitiniams reikalams. Pavyzdžiui, iš rečiausių archeologinių radinių jis gamino blizges žuvims gaudyti. Šitaip dėl nemokšiško elgesio gerokai nukentėjo itin vertingas mūsų praeičiai tyrinėti rinkinys.

Navarackui pavyko iš radėjo tėvų gauti tris lydinius, kuriuos pristatė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutui. Po to instituto archeologai iš tos pat vietos gavo didesniąją šio lobio dalį. Tai buvo 8 lydiniai, dvi didelės pasaginės segės pintais lankeliais ir stilizuotais gyvuliniais galais, 19 apskritinių plokštelinių segių, 3 apyrankės pintais lankeliais, tuščiavidurė žiedo akis ir, atrodo, dviejų antkrūtininių papuošalų likučiai: 10 tuščiavidurių ažūrinių bei 5 iš plonos skardelės susukti ovalo formos karoliai, vienas plokščias kryžiaus formos medalionas, papuoštas sudėtingu ornamentu ir įvairiais mineralais, didoka krištolinė akis, įdėta į dailius sidabrinius rėmelius, ir visa eilė tuščiavidurių pakabučių, stilizuotos lelijos, trikampio bei pusmėnulio formos. Gautoji lobio dalis sveria apie 3 kg.

Sidabro lydiniai yra nevienodos formos bei svorio. Vienas yra tarsi pirštas ir sveria 103,5 g. Jo viršutinėje dalyje gilus įkirtimas. Šio tipo lydiniai laikomi pačiais ankstyvaisiais lietuviškais pinigais, nes dauguma jų (45 lobiai iš 59] yra rasta buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir priklauso jos klestėjimo laikotarpiui. Lietuvoje šių lydinių daugiausia (18 lobių) aptikta tuometinių ekonominių bei administracinių centrų rajone, ypač Vilniaus – Kauno – Ukmergės trikampyje.

Paprastai lietuviškieji lydiniai būna trišoniai, piršto ar rečiau – plokštelės pavidalo ir dažnai viršutinėje dalyje turi nuo vienos iki keliolikos skersinių bei įstryžų įraižų ar įkartų.

Nors pastarųjų reikšmė galutinai dar neišaiškinta, tačiau manoma, kad šie įkirtimai būdavo daromi, norint patikrinti lydinio kokybę. Lydiniai skiriasi ir savo svoriu. Sunkesnieji jų sveria apie 200-208 g ir ankstesnėje literatūroje kartais vadinami „ilgosiomis lietuviškomis kapomis” arba „lietuviškomis grivinomis”, o lengvesnieji sverią maždaug tik 100-104 g „mažosiomis lietuviškomis kapomis” arba „lietuviškais rubliais”. Šiuo metu visi jie vadinami „lietuviškais monetiniais lydiniais” arba „lietuviškais ilgaisiais”. Apyvartoje šie pinigai buvo maždaug nuo X a. iki XV a. pradžios, kai juos išstūmė kaltinės monetos. Kaip rodo lobių su lietuviškais lydiniais topografija, jie kursavo ne tik Lietuvoje, bet ir eilėje rusų žemių, ypač su kuriomis Lietuva palaikė prekybinius bei ekonominius santykius, kaip Didysis Novgorodas, Smolensko žemė, Didžioji Tverės kunigaikštystė ir kt. Tai patvirtina ir rusų metraščiai Ipatjevo, Sofijos ir kt., kurie gana dažnai mini Lietuvos sidabrą” bei „Lietuvos rublius”. Pavyzdžiui, pirmajame Sofijos metraštyje 1398 m. užraše pasakyta: ,,O caras Temiras Kutlujus priėjo Kijevo miestą ir paėmė iš miesto duoklę 3000 rublių „Lietuvos sidabru”.

Stakliškių lobio likusieji 7 lydiniai yra laivelio formos. Jų svoris svyruoja maždaug tarp 180- 197 g. Pastarųjų kilmė galutinai dar neišaiškinta. Dalis tyrinėtojų juos laiko „Novgorodo grivinomis”, kiti „Lietuvos rubliais”. Tačiau turimi duomenys rodo, jog šie lydiniai, ypač XIII-XIV a. buvo apyvartoje ir Lietuvoje Novgorode.

Kaip jau minėta, gausiausią atrastų daiktų grupę sudaro įvairūs sidabro papuošalai. Ypač gražus yra buvęs antkrūtininis papuošalas, sudarytas iš kryžiaus formos medaliono, įvairių pakabučių bei karolių. Nors ši apvara ir atrodė gana masyvi, tačiau ją sudariusieji atskiri dirbiniai pagaminti iš plonų, lengvų, kartais dvigubų, įvairiai ornamentuotų skardelių bei plonų vielučių.

Svarbiausia ir brangiausia šio papuošalo dalis buvo minėtasis medalionas. Išorinė jo pusė puošta spiralėmis iš plonų rantytų ir prilydytų vielučių, tarp kurių įstatytos net 5 įvairių mineralų akys:  kairėje violetinis ametistas, dešinėje – žalias malachitas, viršuje ir apačioje gelsvi topazai, o viduryje – baltas krištolas.

Minėtame medalione bei kituose Stakliškių lobio papuošaluose esančių mineralų nei Lietuvoje, nei gretimuose jai kraštuose neaptinkama. Dauguma jų randama Urale, Altajuje, Užbaikalyje, o dalis Volynėje bei Užkaukazėje. Matyt, kad senovės lietuviai palaikė tiesioginius ar netiesioginius ryšius su gana tolimais kraštais. Nemaža papuošalų dalis įvairios segės drabužiams susegti.

Retos yra pasagos formos pintais lankeliais segės, kurių galai baigiasi stilizuotomis gyvulių galvutėmis. Vienos jų liežuvėlis bei gyvulių galvutės papuošti tokia pat technika (tik kiek skirtingu or- namentu), kaip ir medaliono paviršius. Dėl to, šios segės liežuvėlyje ir lankelio galuose esančiose gyvulio galvutėse įstatytos po dvi mineralo lazūrito akys.

Šitaip turtingai puoštų segių iki šiolneaptikta ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose.

Kita to paties tipo segė yra paprastesnė. Jos liežuvėlis bei lankelio galvutės puoštos tiktai įmuštų bei įspaustų taškučių eilėmis. Panašių aptikta ir tarp kai kurių kitų Lietuvos bei buv. Rytprūsių teritorijoje rastųjų sidabrinių daiktų, kurie daugiausiai yra datuojami XII-XIV m. e. a. Apskritai, jau nuo X-XI m. e. a. baltų apgyventose srityse vis daugiau aptinkama žalvarinių segių bei apyrankių, kurių galai baigiasi stilizuotomis gyvulių galvutėmis. Greičiausiai šitaip buvo vaizduojamas žaltys, apie kurio kultą mini ir daugelis rašytinių šaltinių. Taigi ir pastarieji duomenys rodo, kad Stakliškių lobio segės yra lietuviškos kilmės.

Nevienodai ornamentuotos ir šio lobio apskritinės plokštelinės segės. Vienos jų puoštos juodinimo technika atliktu ornamentu. Tokių segių gautoje lobio dalyje yra 10.

Šis papuošalų ornamentavimo būdas ypač buvo mėgiamas Bizantijoje, iš kur vėliau jis paplito ir į kitus Europos kraštus. Turimoji archeologinė medžiaga rodo, jog ši technika Lietuvoje buvo žinoma jau X-XII m. e. a.

Likusios 9 apskritinės segės puoštos tokia pat technika atliktu ornamentu, kaip ir aukščiau minėtasis medalionas bei pasaginė segė. Iki šiol taip ornamentuotų šio tipo segių Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, dar nebuvo aptikta. Nors ir kitos šio lobio apskritinės segės Lietuvoje taip pat dar reti daiktai, tačiau joms panašių, tik žalvarinių, gana gausiai aptinkama XIII- XIV a. Lietuvos kapinynuose. Tai rodo, jog ir Stakliškių lobio šio tipo segės taip pat yra lietuviškos. Skirtingą jų ornamentavimo būdą greičiausiai sąlygoja ir skirtingas joms panaudotas metalas.

Tam pačiam XIII-XIV a. laikotarpiui turėtų priklausyti ir kiti Stakliškių lobio daiktai: pintais lankeliais apyrankės, minėtoji žiedo galvutė, kurios paviršius taip pat puoštas juodymu, ir kt.

Sprendžiant iš Stakliškių lobio gautosios dalies, ypač iš daiktų skaičiaus, formų bei atrodo, kad čia būta dviejų individų, greičiausiai vyro ir moters, papuošalų komplektai.

Nėra abejonės, kad visos minėtos XIII-XIV a. brangenybės priklausė kuriam nors žymiam to meto Lietuvos didikui, o gal net ir kunigaikštiškos šeimos nariui, kuriam visi šie papuošalai buvo pagaminti vietoje pagal to meto lietuvių papuošalų pavyzdžius.

Apie tų laikų Lietuvos feodalų turtingas puošmenas kalba ir rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, aprašydamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves (1377 m.), sako, kad jis buvęs sudegintas Kukovaičio miške, netoli Maišiogalos pilies ir kaimo, kartu su geriausiu žirgu, perlais ir gemomis išausta palaidine, purpuru ir auksu spindinčiais drabužiais, apjuostas sidabrine paauksuota juosta. Panašiai 1382 m. Vilniuje buvęs palaidotas ir Kęstutis. Tačiau iki šiol dar neaptikta nė vieno tų laikų Lietuvos kunigaikščio ar žymesnio bajoro laidojimo vieta. Be to, deginant mirusįjį, tokie metalai kaip auksas ar sidabras visiškai susilydydavo ir todėl pilnutinai atstatyti papuošalus iš rastųjų liekanų būtų taip pat nebeįmanoma.

Savaime suprantama, kad šie ne kasdieniniai, bet prabangūs, puotų bei iškilmių metu nešioti, papuošalai buvo užkasti į žemę kokio nors pavojaus metu, ir vėliau, greičiausiai, žuvus jų savininkui, paliko gulėti ten kelius šimtmečius. Labai galimas dalykas, kad šis lobis buvo paslėptas XIV a. II-oje pusėje, kai mūsų žemę, ypač Punios, Aukštadvario, Trakų, Vilniaus apylinkes teriojo vokiečių riteriai, kai krašte dar, be to, vyko kunigaikščių savitarpio vaidai.

Senovėje toks lobis buvo nepaprastai didelis turtas. Šiuo metu jo piniginė vertė nedidelė, ir radėjui-brakonieriui tokie atrasti lobiai jokios naudos neduos. Šiandien jo vertę nusako ne sidabras, o reikšmė mokslui.

Šiuo atžvilgiu Stakliškių lobis turi nepaprastą unikalinę, mokslinę vertę. Labai gaila, kad archeologams jis pateko po to, kai buvo smarkiai apnaikintas. Mokslui labai svarbu, kad nepasikartotų panašūs dalykai ir su kitais tokios vertės archeologiniais radiniais. Radėjas turėtų kuo skubiausiai apie tai pranešti Mokslų akademijos Istorijos institutui, Vilniaus Istorijos-etnografijos arba kuriam nors kitam mūsų respublikos muziejui. Prie šio darbo, be abejo, galėtų prisidėti ir gausūs mūsų respublikos kraštotyrininkai, mokytojai, moksleiviai apskritai šiuo atžvilgiu susipratę, žinantieji tokių radinių svarbą mokslui, žmonės. Nepaprastai svarbu, kad mokslininkams į rankas patektų pilni radiniai, kad nė dalies neišnešiotų įvairaus plauko vertelgos bei nevykę kolekcionieriai, su kuriais, kaip ir su bet kokiais brakonieriais, reikia vesti atkaklią kovą Kultūros paminklus globoja įstatymai, todėl turime visapusiškai prie šio darbo prisidėti, o tuo pačiu padėsime ir mokslui išaiškinti daugelį praeities paslapčių.

V. Daugudis „Stakliškių lobis” // Mokslas ir gyvenimas 1863 m., nr. 12, p. 28-30