Subartonių ąžuolynas

Subartonių ąžuolynas užima 5 ha plotą, o senųjų ąžuolų amžius siekia 140 – 170 metų. Tai viena kertinių Dzūkijos nacionalinio parko miško buveinių, kur išliko nudžiuvę medžiai, jų stuobriai ar virtuoliai, būtini miško biologinei įvairovei išsaugoti. Ąžuolynuose auga ne vien ąžuolai, bet ir kitokie medžiai bei krūmai, prisitaikę gyventi kartu. Pagrindinės miško dalys yra medynas (senesni bei aukštesni pagrindiniai medžiai), pomiškis (jauni medeliai), trakas (krūmai), žoliniai augalai, miško paklotė (nukritę lapai, šakutės, vaisiai). Pagal vyraujančių augalų aukštį skiriami keli ardai – viršutiniame arde auga aukščiausi medžiai, žemesniuose – mažiau šviesos reikalaujantys augalai. Miško paklotėje – kerpės, samanos, grybai ir milijonai mikroorganizmų rūšių.

Tokie, žmogaus veiklos menkai paliesti miškai, pasižymi ypač gausia biologinių rūšių įvairove. Subartonių ąžuolyne ir aplink esančiuose miškuose peri ereliai rėksniai, juodieji gandrai, klykauja gervės. Dreves pamėgusios namines pelėdos ar mažieji apuokai. Subartonių apylinkėse galima aptikti apie 140 rūšių paukščių, 30 rūšių žinduolių, 9 rūšys žuvų.

Istorija

Subartonių ąžuolynas garsus tuo, kad lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė- Mickevičius, dar būdamas vaikas, su savo draugu suskiepijo du ąžuoliukus į vieną, kuris iki dabar vadinamas Vincuko ąžuolu.

Į šį ąžuolyną Subartonių kaimo vyrai atvarydavo naktigonėn arklius, pro čia į mokyklą keliaudavo Mickelio Vinckė. Pasakojama, kad dar vaikystėje su draugu du mažiukus ąžuoliukus būsimasis rašytojas suskiepijo į vieną – Vincuko ąžuolą.