Šventos Aglės: atminties ir maldos vieta Dzūkijos glūdumoje

Šventos aglės

Šventos Aglės, arba Šventaeglės, – tai ypatinga vietovė Dzūkijos širdyje, nuo seno buvusi dvasinio atokvėpio, kryžkelių susitikimų ir tylios maldos vieta. Ji įsikūrusi už 3,8 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių bažnyčios, Marcinkonių miške, 89 ir 312 kvartaluose, abipus senojo kelio į Zervynas, ten, kur susiduria Marcinkonių ir Varėnos parapijų ribos.

Šioje miškingoje ir paslaptingoje vietoje nuo senų laikų stovėjo du kryžiai:

• Marcinkonių kryžius iškilo ant nedidelio kalnelio, apie 4–5 metrus į pietus nuo kelio (tiksli vieta: LKS94: 529051, 5994650),
• Zervynų kryžius stovėjo žemumoje, apie 4 metrus į šiaurę nuo kelio (LKS94: 529447, 5994825).

Vos už 6 metrų į vakarus nuo Zervynų kryžiaus įrengtas tamsaus pelkės vandens šulinėlis, iškastas čia pat – jį, kaip ir kryžius, dar XX a. pradžioje įrengė abu kaimai. Ši vieta buvo tarsi bendras atminties ir maldos taškas, kur praeiviai sustodavo pailsėti, atsigaivinti, susimąstyti. Vietiniai vadindavo ją tiesiog Šventomis Aglėmis, o toponimas šiuo pavadinimu pažymėtas jau ir 1855 m. Varėnos dvaro žemių plane (Общiй 1855).

Eglių – šios vietovės simbolio – istorija pasakojama įvairiai. Vieni liudijo buvus vieną ar dvi egles, kiti – net keturias, susivijusias šakomis taip tankiai, kad pro jas žmonės nepralįsdavę. U. M. Lapinskas 1992 m. prisiminimuose rašė:

„Augo keturios didelės eglės, susimušę šakomis, pro kurias nepralįsdavo.“

Tačiau Šventos Aglės neapsiriboja vien tik botanine ar geografine reikšme. Tai – dvasinės stiprybės vieta, susijusi su svarbiais tautiniais ir religiniais įvykiais. Pasakojimai mini, kad ši vieta buvo reikšminga per neramumus – XVII a. Lenkijos–Švedijos karą, XIX a. sukilimus prieš carinę Rusiją.

XX a. pradžioje Zervynų ir Marcinkonių gyventojai vėl pastatė po kryžių, iškasė šulinėlį. Ilgainiui eglių neliko, tačiau atmintis išliko. Minint 1863 m. sukilimo 150-ąsias metines, vietiniai ėmėsi iniciatyvos atkurti kryžius, kaip pagarbos ir dėkingumo ženklą mūsų protėviams.

Šiandien čia stovi du atminties ženklai:

• Šventų Aglų kryžių-paminklą sukūrė Kęstutis Skromanas,
• O kryžių prie šulinėlio – Mindaugas Bukauskas.

Šventos Aglės – tai daugiau nei miško vietovė. Tai gyvas atminties, bendrystės ir dvasinio pasikrovimo taškas, kviečiantis kiekvieną sustoti, įkvėpti šimtmečių ramybės ir išgirsti – jei ne eglės šlamesį, tai protėvių šnabždesį vėjo gūsyje.

Pasakojimai

„Kap užejo lenkų-švedų karas, tai kunigai ajo už Lenkiją, o Radvilas su švedais ajo ir norėjo Lietuvų atjungc, norėjo unijų sunaikinc, tai tadu nuo švedų ciej kunigai bėgo ir buvo pasislėpį Šventosa Aglėsa, ir tį po aglem buvo altorus paredzytas. Ir tį laikydavo mišas. Žmonės slapstėsi. Tį buvo balų gilių ir toki salovarcai ir tuosa salovarcuosa Aglės augo.”

Juozas Averka

„Caras kai neleido laikyt bažnyčioj varpų, tada iš bažnyčios nukabino varpus, žmonės bėgo iš kaimo ir slėpės, eglėse sukabino varpus, kunigas mišias laikė. Bus turbūt sukilimo metu, caras tam laikotarpy galėjo draust, tuo metu slėpėsi. Marcinkonyse kol nebuvo stoties, tai ir nebuvo šitų [dabartinių] kelių, ėjo visi keliai į bažnytėlę. Zervynos tais keliais aidavo į bažnytėlę, parapija mūs, ir toj vietoj yra pusiaukelė tarp Zervynų ir Marcinkonių.”..

Juozas Korsakas

„Ankscau tai Zarvynos ajo bažnyčioj, važiavo kap arkliais, tai buvo ir kryžius pastacytas ir šūlnį išsikasė, skaitės pusiaukelė. Bet matai, visur brudo buvo, o tį kiek praeini, kiek kur, nigdi gyvatės, žalcio nesusciksi, nu gal sako kad švystas daiktas.”

Jonė Cerebiejienė

„Kap pastatė ca Marcinkonysa bažnyčių pyrmų, buvo kunigas ir žmonės ajo meldėsi, tai paskui užajo meteža, vadzino, jau tį kariuomenė kokia buvo turbūt caro. Ir tadu bažnyčion jie suskrovė, ir žmones išvarė, ir kunigų išvarė. O tį kur Šventos Aglės dabar, tai labai dzidelis buvo aglynas, aglių labai daug buvo, tai kunigas pasdarė tį salošių (iš šakų tokį, nuo lietaus), išskabtavo kokį altorėlį ir Švenčiausių indėjo. Ir dar aš acimenu, kap mes ajom, tai dar toj agle stovėjo, kur dar tas buvo išskaptuotas Švenciausias. Ir žmonės ajo, meldėsi ir nuog to laiko ir dabar vadzina – Šventos Aglės.”

Elžbieta Tamulevičienė

Seniai pasakodavo, kap pastatė cia Marcinkonyse bažnyčių pyrmų ir buvo kunigas, ir žmonės ajo, meldėsi, tai paskui užajo meteža vadzino.

[O kas toj meteža?]

Tai jau tį kariuomenė kokia buvo turbūt. Ir tada bažnyčion jiej suskrovė, o žmones išvarė ir kunigų išvarė. Tai kunigas… O tį, kur Šventos Aglės dabar, tai labai dzidelis aglynas, aglių labai daug buvo, tai kunigas pasdarė tį salošų (iš šakų tokį, nuo lietaus…). Ir dar aš atsimenu, kap mes ajom, tai dar toj aglė stovėjo, kur tas buvo išskaptuotas Švenčiausiui padėc – ton aglėn išskaptavo tokių vietų ir Švenčiausių pasdeda. Ir žmonės ajo, meldėsi ir nuog to laiko ir dabar vadzina Šventos Aglės. Jau tų šventų aglių nėra. Kur laikė mišias, tai cik viena [aglė] buvo

P. Elžbieta Miškinytė-Tamulevičienė, 92 m., gim. ir gyv. Marcinkonyse. U. D. Blažulionytė, 2008 m. – DNP KPA G CD-R 43-1;

Plg.: Šventos Aglės – kap seniau buvo karas, tįnai mišias laikė, kur tas vuogynas buvo dzidelys ir tokis kalnas, tai tį jau kalbėjo, kad ton pakalnėn jau buvo altorius padarytas ir jau tįnai kunigas mišias [laikė], bet tį jau ne už mūs pomiecies, jau tį buvo anksciau – DNP KPA G CD-R 43-68). Kunigai keldavo mišias ir minėdavo žuvusius lenkus. Kad neužpultų priešas, žmones ir kunigus saugojo metežnykai (LTR 3037/33).

Šventos Aglės už Marcinkonių in Zarvynas. Karo metais tai tį buvo visi žmonės išbėgį, ir kunigai visi tį laikė mišias. Švedai kap buvo užajį kokiais metais, tai ciej labai žmones mušė, šaudė, tai buvo visi paskavojį. Paskui vokiečiai išvijo juos (ankscau vadėsi kryžiuočiai). Ir su gyvuliais buvo, su visa kuom buvo paskavojį žmonės.

P. Petras Kibirkštis, 82 m., Darželiuose. U.D.Blažulionytė ir V. Norkūnienė, 2012 m. – DNP KPA G CD-R 8-1

Plg.: Žmonės bėgo iš kaimo ir slėpėsi tose Šventose Eglėse. Eglėse sukabino varpus, kunigas mišias laikė, ir nuo to laiko taip ir buvo. O po karo parsivežė juos, ten ilgą laiką buvo gerbiama ta vieta, dar atsimenu, buvo aptverta tvora.

P. Jonas Tamulevičius, 60 m., gim. Marcinkonyse, gyv. Vilniuje. U.D.Blažulionytė, 2012 m. – DNP KPA G CD-R 43-42).

V. Vaitkevičius Dainavos žemės šventvietės 2022 m., p. 110-111