Totoriškio piliakalnis – legendiniai totorių kapai ir pradingusių mūrų paslaptys

Totoriškio piliakalnis

Totoriškio piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Totoriškio, Gelvonų seniūnija. Pasiekiamas iš plento Gelvonai – Pabaiskas priešais Žirnajų ežerą pasukus į dešinę pietryčiuosna Bagaslaviškio link, už 500 m pavažiavus į kairę šiaurės rytų kryptimi keliuku iki čia esančios poilsiavietės – yra dešiniau į rytus nuo jos, kitapus upelio.

Totoriškio piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Gelvės dešiniajame krante, ties jos įtekėjimu į Žirnajų ežerą. Aikštelė orientuota vakarų – rytų kryptimi, 5 m ilgio, 12 m pločio. Jos rytiniame krašte supiltas 5 m aukščio, 18 m pločio pylimas išoriniu 6,5 m aukščio šlaitu. Šlaitai statūs, 8-12 m aukščio.

Totoriškio piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais.

Į šiaurės rytus – pietryčius nuo piliakalnio, 4 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos.

1921 m. ir 1936 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka, 1970 m. – Istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Kitų šaltinių informacija apie Totoriškio piliakalnį:

Totorių piliakalnis

Iš rytų Totoriškių kaimas, Pabaisko valsčiaus, Ukmergės apskr., netoli nuo Zirnavos ežero, dešiniajame krante upelio, kuris jungia Gelvos ežerą su Žirnavos ežeru, kyla staigus krantas, kuriame taip pat staigiai kyla piliakalnis. Nedidelis piliakalnis: aukštis nuo lygumos iš rytų 7-8 mt., ilgio prie pamato 30 mt., pločio šiaurės gale 8 mt. Pailgas iš šiaurės į pietus.

Daug nuplovė jį upelis, nes šonai jau suėjo į kampą ir piliakalnis turi išvaizdą trikampios piramydos, paguldytos ant šono su viršūne pietų gale. Gerai užsiliko tik šiaurės galas, kuris ir duoda jam tipingą vaizdą piliakalnio su 45° nuolaidumo.

Kalta čia buvo ir gamta, bet kalti iš dalies ir žmonės, kurie išsirinko piliakalnį bulvėms ir daržovėms sausumoje užkasti. Vietiniai gyventojai vadina ji Totorių pile ir sako, supylę ji gyvenantieji čia totoriai, nuo kurių ir kaimas pavadintas Totoriškiais. Už kilometro į pietus nuo piliakalnio parodė man lauke Totoriu kapus, kur mačiau keletą akmenų; kai kurių jų būta aptašytų. Gal buvo jie kapų paminklais, bet jokių iškaltų ant jų parašų ar skaitlinių nemačiau. Kitas padavimas, kad kalnas supiltas per vieną karą ir jame užpilti mūrai. Sykį viena ponia kasinėjusi jį keliose vietose ir radusi geležinį kardą ir lanką. Kaimo gyventojai lietuviai, bet kai kurios šeimynos turi gan keistas pavardes: Angūnų, Davulių, Makačinų.

Netoli Spakiškių k. ir Gelvos dv. laukuose rasdave žmonės akmeninių šlifuotų kirviukų- „Perkūno kirviukų”.

P. Tarasenka „Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė (Tilzė). – 1922 m., kn. 4/5, p. 576-577