Ūla – upė grobikė

Ūla

Ūla – upė, tekanti per rytinį Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) pakraštį, Merkio intakas. Ilgis 84 km (nac. parku teka 25 km). Upė teka šiaurės vakarų kryptimi.

Ištakos yra Pelesos apylinkėse. Aukštupyje teka pro Dainavos girioje esančius kaimus  Dubičius, Rudnią, Zervynas, Žiūrus, o už jų įteka į Merkį. Gausu skardžių, kilpų, atodangų. Upėn suvirsta nemažai medžių. Netoli Rudnios prateka Ūlos ežerą (hidrologai nesutaria, prateka upė pro ežerą ar aplenkia jį). Už Zervynų upė veržiasi per supustytą kopų ruožą. Plaukiant link Žiūrų, kairiajame krante atsiveria Ūlos akis. Kiek žemiau Paūlių kaimo Ūla įteka į Merkį.

Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa, su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Vaizdingos atodangos atsidengia ir toliau: ties Žiūrais, Trakiškiais. Čia kunkuliuoja ir unikalus „Ūlos akies“ šaltinio ežerėlis. Nors slėnis toliau, kiek praplatėja, vis dar išlieka aiškios terasos ir salpa. Žemupyje upė pasiekia moreninį pagrindą ir čia Ūlos dugne gausu akmenų. Į Merkį įteka prie Mardasavo.

Ūlos draustinis apima visą DNP teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį. Ūlos pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys, gyvena žalvarnis, lėlys, ligutė, tetervinas. Pavasarį šilai pasipuošia mėlynomis vėjalandės šilagėlės taurėmis, vėliau žydi smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis, geltonus graižus kelia kalninė arnika, žydi penkialapis dobilas, raudonuoja tamsialapis skiautalūpis. Kiti saugomi augalai: žvilgančioji riestūnė, plačialapė klumpaitė, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė, plikažiedis linlapis. Ūlos upėje gyvena saugotinos upinės nėgės.

Gamtos paminklais paskelbti Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante ir „Ūlos akies“ versmė. Saugomi ir Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės. Be to, saugomi 25 medžiai: Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba drevės – senosios bitininkystės reliktai.

Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje yra Povilnio rezervatas (į pietryčius nuo Zervynų). Jame saugoma Povilnio upelio ištakos ir kanjoninio tipo slėnis, sufoziniai cirkai. Jame puikios gyvenimo sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių sandaros su įvairiapuse samanų flora, eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kiti saugomi augalai.

Ūla puikiai tinkanti vandens turizmui. Jos vanduo nuo gausių šaltinių šaltokas, tačiau kokia jos srovės jėga ir veržlumas, kilpų ir vingių gausumas. Plaukti ja gana įdomu ir sudėtinga: srauni tėkme, pilna posūkių, daugybė išvirtusių medžių.

Upėvardis Ūla kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (plg. sen. gr. αύλών „klonis, slėnis, dauba“). Taip pat įmanomas tolesnis ryšys su ide. *av- „šaltinis, srovė“. Pagal upę sukurtas moteriškas vardas Ūla.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys.

Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912 m.) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“

Ūla – Pelesa

Ūla–Pelesa yra ilgiausias (84,4 km) Merkio intakas, turintis ir didžiausią baseiną (753 km²). Pavadinimas dvigubas, nes XIX a. viduryje Ūlos aukštupys pragraužė takoskyrą ties Karaviškio kaimu ir prisijungė Katros intaką Dubę, o vėliau – Pelesą ir pačios Katros aukštupį. Žinia, jei griežtai laikytis hidrografijos taisyklių, tai Ūlos ilgį reikėtų matuoti nuo Katros, ir tąsyk jis siektų tik 52,2 km, bet versmių baseino plotas būtų net 419 km²!

Dėl natūralios hidrografinės permainos ištekėjo Dūbo ir Pelesos ežerai, o „papildomo“ vandens gavusi Ūla pradėjo intensyviai graužtis gilyn. Salpos virto terasomis, pažemėjo gruntinio vandens lygis, ir kai kurių mažesniųjų intakų vagos virš jo „pakibo“. Praradę gruntinį maitinimą upeliai (Uosupis, abu Duobupiai, Mažupis) sausmečiu išvis išdžiūna arba jų nuotėkis yra anomaliai mažas. Kadangi „kabantys“ intakai patys maitina gruntinius vandenis, jų nuotėkis per nuosėkį žemupio link gali net mažėti. Pavyzdžiui, Mažupis prateka Martelės (Marciulos) ežerėlį, kuris yra taip pat „pakibęs“ virš gruntinio vandens lygio, todėl sausesnę vasarą visiškai išdžiūna; būtent čia išnyksta ir Ūlos nepasiekęs Mažupis (Kilkus, 1986).

Pagal Zervynų VMS duomenis, baseino vidutinis metų vandens nuotėkio modulis yra 7,3 l/s-1 km², taigi Ūlos vidutinis debitas žiotyse siekia 5,5 m³/s. Per metus nuotėkis pasiskirsto gana tolygiai, minimalūs 30 parų debitai vasarą ir žiemą (pagal Zervynų VMS) yra atitinkamai 3,4 ir 4,2 m³/s. Nuotėkio tolygumą atspindi ir vandens lygio svyravimai, nes jų amplitudė per metus siekia1,4 m. Vandens vidutinis drumstumas yra 17 g/m³, o mineralizacija – apie 330 mg/l vasarą ir 360 mg/l žiemą.

Baseine telkšo 36 ežerai (didesni kaip 0, 5 ha), bet jų bendras plotas yra tik 1,9 km², todėl baseino ežeringumas menkas – apie 0,2 %. Ežerų, didesnių kaip 10 ha, yra 8, iš jų didžiausias – Lyno ežeras (19,1 ha). Pastarasis užima viršutinę dalį į Ūlos atsiveriančio užpelkėjusio dubaklonio, kuriuo lėtai srūva Čepkelių raisto ir Lyno ežero vandenis plukdantis Lynupis. Bet vietos gyventojai šitaip vadina tik trumpą upokšnį, ištekantį iš Lyno ežero, o Čepkelių raiste gimusiam upeliui parinkę tinkamesnį vardą – Pekla.

Anksti (nuo XVI a.) pradėta naudoti ir Ūlos vandens energiją. Toje pačioje Rudnioje nuo užtvankų krintantis vanduo suko malūno, milo vėlyklos ir lentpjūvės mechanizmus, net 3 vandens ratai aptarnavo geležies liejyklą, kuri naudojo vietinę balų rūdą (iš 3 kg šios rūdos buvo gaunama apie 1 kg geležies). Vandens jėgainių užtvankas sugriovė 1841 m. potvynis. 1979 metais Rudnioje pastatyta nauja užtvanka, kurios sukelta patvanka siekia beveik Lynupio (Peklos) žiotis. 1972 m. nedidelis (8 ha) tvenkinys įrengtas ir Uosupio – dešiniojo Ūlos intako – aukštupyje. Beje, žmogus pertvarkė šio intako vagą, ją ištiesino – kanalizavo (15 km iš 20 km). Bendras vandentėkmių ilgis Ūlos baseine yra 343 km, ir kanalizuotų vagų daliai tenka 20 %.

K. Kilkus, E. Stonevičius „Ūla – Pelesa” // Lietuvos vandenų geografija 2011 m., p. 75