Ūlos akis

Ūlos akis

Ūlos akis – verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.

Šaltinis yra sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m Šaltinio debitas yra apie 2 l/s. Vanduo kyla iš giluminių tarpmorerinių vandeningų sluoksnių ir daro nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis – kaip sako vietiniai, „šalcinis alma“.

Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus, kaip ašara. Jame yra apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart daugiau geležies, palyginti su geriamo vandens standartu.

Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu, kiek pavingiuoja lygia greta su Ūlos upe, tada, pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį vartoja gėrimui, mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.

Istorija

Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš “Ūlos akies” vartojo gėrimui ir gydymuisi. Senesni gyventojai tikėjo, kad šio šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos tik saulei nusileidus.

Legendos ir padavimai

Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“

Apie Ūlos akį senieji dzūkai pasakoja, kad „būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…” Kol kas dar nežinau kuo ypatingas yra Daugų ežeras, tačiau vos ne visi Dzūkijos ežeruose, akivaruose ar versmėse nuskendę gyvuliai, išplaukia būtent Daugų ežere. Turiu minčių šiems metams jį apeiti, gal tada ir jo paslaptis pavyks išsiaiškinti.

Dar kalbama, kad iš akies trykštantis vanduo yra grožio vanduo ir didžiausią galią turi prieš Velykas, tuo vandenių nuprausus veidą jis skaistus lieka ištisus metus.

Įdomus pasakojimas užrašytas V. Vaitkevičiaus knygoje „Dainavos žemės šventvietės” – „pasakodavo, kad sekmadieniais, dzvyliktų valandų iš tos akies išbėga kiškiai”. (P. Laima Paulauskaitė, 39 m., gim. Žiūruose).

Nei Velykos ant nosies, nei sekmadienis, o ir saulė aukštai danguje, mes kaip dažniausiai visai ne laiku, tad tik apsiprausėm vandeniu, pasimėgavom aplinka, atbundančia gamta ir išvažiavom, iki kito karto.