Užukalnio kalnas

Užukalnio kalnas

Užukalnio kalnas, vad. Sienakalniu, Senapiliu, iškilęs Prienų rajono sav., Stakliškių sen., Užukalnio k. Tai apylinkėse dominuojančių kalvų grupė – apie 50 m aukščio, puskilometrio skersmens moreninis masyvas.

Š pusėje krantus skalauja Gelužio ež., o V – Guostės upeliukas, kuris čia pat įteka į Guostaus ež. Mišku apaugusių kalvų reljefas labai išraižytas terasomis, raguvomis, daubomis.

Legendos ir padavimai apie Užukalnio kalną

Šį vietovė apipinta senais ir naujais pasakojimais, mitais ir legendomis: apie kalne stovėjusią medinę pilį ir jos požemius; senovėje buvusią svarbią susibūrimų ir pasilinksminimų vietą. Sakydavo, jei po lietaus iš kalno kyla rūkas (kalnas dūmina), reiškia, kad lis ilgai – pievų nešienaus. Kalno viršūnėje žmonės norėjo pasistatyti bažnyčią, vežė akmenis, kasė pamatus. Kiek per dieną akmenų suveždavo ir sumūrydavo – anksti rytą rasdavo dingusius ar nuritintus žemyn. Todėl bažnyčią statyti atsisakė. Daug vėliau ji buvo pastatyta Užuguostyje.

Iš tiesų apylinkėse netrūksta akmenų – statant Užuguostyje akmeninę bažnyčią ir tvorą, didelė dalis akmenų buvo paimta iš Sienakalnio teritorijos. Netoliese esančio dvaro (Intuponys-Rodomislė?) ponai prasikaltusius baudžiauninkus kaustydavo geležimi ir kardavo ant to kalno viršaus. Aplinkiniai kalno vengė, apeidavo. Aimanos girdėjosi iš tolo. Retas išdrįsdavo prieiti ir paguosti vargšus, o jų ašaros nuriedėdavo į Guostės upelį.