Užukalnio kalnas: Sienakalnio paslaptys

Užukalnio kalnas

Užukalnio kalnas, vad. Sienakalniu, Senapiliu, iškilęs Prienų rajono sav., Stakliškių sen., Užukalnio k. Tai apylinkėse dominuojančių kalvų grupė – apie 50 m aukščio, puskilometrio skersmens moreninis masyvas.

Š pusėje krantus skalauja Gelužio ež., o V – Guostės upeliukas, kuris čia pat įteka į Guostaus ež. Mišku apaugusių kalvų reljefas labai išraižytas terasomis, raguvomis, daubomis.

Legendos ir padavimai

Šį vietovė apipinta senais ir naujais pasakojimais, mitais ir legendomis: apie kalne stovėjusią medinę pilį ir jos požemius; senovėje buvusią svarbią susibūrimų ir pasilinksminimų vietą. Sakydavo, jei po lietaus iš kalno kyla rūkas (kalnas dūmina), reiškia, kad lis ilgai – pievų nešienaus. Kalno viršūnėje žmonės norėjo pasistatyti bažnyčią, vežė akmenis, kasė pamatus. Kiek per dieną akmenų suveždavo ir sumūrydavo – anksti rytą rasdavo dingusius ar nuritintus žemyn. Todėl bažnyčią statyti atsisakė. Daug vėliau ji buvo pastatyta Užuguostyje.

Iš tiesų apylinkėse netrūksta akmenų – statant Užuguostyje akmeninę bažnyčią ir tvorą, didelė dalis akmenų buvo paimta iš Sienakalnio teritorijos. Netoliese esančio dvaro (Intuponys-Rodomislė?) ponai prasikaltusius baudžiauninkus kaustydavo geležimi ir kardavo ant to kalno viršaus. Aplinkiniai kalno vengė, apeidavo. Aimanos girdėjosi iš tolo. Retas išdrįsdavo prieiti ir paguosti vargšus, o jų ašaros nuriedėdavo į Guostės upelį.

Sienakalnis. Užukalnio km.

Prie Gelužio ežero stūgsantis Sienakalnis, be abejonių yra alkakalnis. Piliakalniu jis nelaikytinas (Lietuvos archeologijos atlasas 1.2 ), juolab, kad ir gausus pasakojimasi, gana aiškiai liudija kalną buvus alkakalniu. Sienakalny: nedidelė duobė, išdėta akmenimis, radėjo R. Braziulio, iš karto palaikyta „mirties uliniu”, ir ” Velnio duobė”, ir mislingas akmenų ratas, o taip pat bent vienas akmuo-aukuras su iškaltu lovelio formos idubimu (galimas dalykas kalne buvę 2 tokie akmenys).

Tiesa, neretai žmonės savo pasakojimuose supina abi minėtas duobes, ir įvardija vienu – Velnio duobės vardu. Tačiau mažesnioji duobė, išdėta akmenimis, matyt, nėra išlaikiusi savo vardo ir tik pagal žinomus alkus kitose Lietuvos vietose galima ją vadinti „Mirties „ar ” Maldų ” šulinio vardu. Didingos, tikriausiai ledyninės kilmės daubos šiam krašte vadinamos Velnio, o kaip tik tokia yra didesnioji, kiek užpelkėjusi Sienakalnio duobė.

Keliolikos akmenų grupė, surasta ir nuo bruzgynų išvalyta radėjo A. Mickevičiaus, galbūt yra tarnavusi astronominiams stebėjimamms. Tai galėtų patvirtinti tik nuodugnus paleoastronomų ir archeologų tyrimai. Tačiau vienu, ar kitu atveju tai neeilinis visos Lietuvos alkas. Įdomu, kad būtent šiame akmenų rate, po žemėmis gulėjo ir akmuo-aukuras su lovelio formos įdubimu. Suprantama, kad apie jį visi buvo seniai pamiršę, ir vėlgi galima remtis tik kitų vietovių pavyzdžiais.

„Vadina kalną Sienakalniu, nes žinai, – ty šlaitai kaip sienos. Kada jau I – as pasaulinis atėja, tai senieji būdavo pasakoja, kad ant Sienakalnio Noreikiškių gyventojai su visa manta nuo vokiečių slėpėsi. Kol aprimo.”

Domicelė Ptašnikienė, g. 1913 m. Noreikiškėse, gyv. Juodupiuose.

Žmonės nešė akmenis į Sienakalni, – ty norėjo pili statyti, ale kad išgriovė. Ten ir Velnio duobė yra. Einant į kalną,tai jau daug akmenų pakely.”

Gabrielė Kurminaitė, g. 1922 m. Burokiškėse, gyv. Juodupiuose.

„Tėvas sakė, kad Vytautas užvažiuos būdavo atsilsėti iš Trakų, ant viršūnės Sienakalnio. Žinai, saka pasirinks kokią vietą ir ilsis.”

Antanas Židonis, Augusto, g. 1926 m. Palapiškėse.

„Ant Sienakalnio norėję pasetatyti bažnyčią, bet Velnias neleidęs kiek per dieną pastatydavę, tiek Velnias per nakti nuritindavęs. Ant kalno viršaus buvęs ežeras. Dabar yra duobė vadinama Velnio”

Stakliškių girininkijos eigulys Pauliukonis. / T. Šidiškis

Ant Sienakalnio ty Velnio duobė, jau užakusi. Vieni saka, kad koki tai valdovai tvirtovę ten stati, kiti saka, kad ponas palocius statyt norėjis. Bet kiek dieną darbininkai pastatydavę tai naktį kažkas nuritindavęs nuo kalno. Žinai kas ty buva? Ogi velniai. Tai ta duobė seniau kaip pamūryta buvo, lyg sklepas koks, bet dabrar jau ty nieka neblika. O duobė ta tai aukščiausioje Sienakalnio vietoje.”

Vytautas Mockevičius, g. 1930 Užkalny.

„Ty kada kokia druska kasama buvą tai toks tas kalnas.”

Kostas Aleksiūnas, Raulo, g.1907 m. Intuponyse.

Tai ty ant Sienakalnio duobė išmūryta yra, gal ir šiandien. Sako, būdavo, kad karaliaus tas sklepas. Išmūryta taip, lyg ir namai buvį.

Anelė Burokienė, Jurgio,g. 1921 m. Lepelionyse,d.gyv. Užuguosty.

Sienakalny statė bažnyčią, bet tik sklepą padarė. Bet iš nakties viskas kitaip padaro suvirsta iš nakties pamatai, tik sklepas ir liko. Tada atsisakė statyt. Taigi stebuklai darėsi jokiu būdu bažnyčios pastatyti negalėjo, tai praminė tą duobę kur sklepas Velnio.

Mikas Aleksiūnas, Antano, g. 1923 m. Palapiškėse.

„Kai buvau mažas, tai Sienakalnis buvo apaugęs labai senu gražiu mišku. 1931 metais ji nupirko žydai ir visą iškirto. Medieną eksportui į Vokietiją vežę. Prie miško tada dirabo ir Jurgis Našlėnas, jo broliai. Dabar šitas miškas užaugo mūsų akyse, jau apie 50 metų.”

Petras Karpavičius, g. 1921 m. Pagelužėj. / A. Mickevičius, 1988 m.

Labai krantai statūs, kaip siena, todėl žmonės praminė Sienakalniu. Senovės žmonės sako, kad kalno viršuje kadaise buvo ežeras. Kiti sako, kad Sienakalny norėjo statyti bažnyčią. Pradėjo tempti į viršų akmenis pundamentams. Kiek dieną pritempia, tiek per naktį kažkas nuridena apačion. Sako, kad Velnio darbas. Todėl kalno viršuje esančią didelę duobę ir praminė Velnio duobe. Dar ir dabar kalne, aplink tą duobę daug yra akmenų.

Veronika Našlėnienė, g.19 m., Užuguosty. / A. Mickevičius, 1988 m.

„Vakarinis Sienakalnio galas kažkada buvo dirbama žemė. Čia gyveno toks Adomonis prie Gelužio ežero. Jis čia ir dirbo. Labai geros žemės, dideli derlių duodavo. O tos duobės, kur ant kalno (priešingo vakarinio galo V. V.), tai jose bulves kavojo. Paskui tas Adomonis išsikėlė kitur gyventi.”

Petras Karpavičius, g. 1921 m. Užuguosty. /A. Mickevičius, 1988 m.

„Užuguosčio piliakalnis. Tai aukščiausias apylinkėje kalnas, žmonių dažnai vadinamas Senapiliu. Ant jo viršūnės dar 1905 m. buvo krūvos akmenų, panašių į senų pamatų liekanas. Tais laikais piliakalnis buvo apaugęs krumais.

Iš kn. Mūsų Lietuva, T. I, psl. 482. Žinios perrašytos iš Lietuvių laikraščio, 1905 Nr 27.

Dėl akmenų-aukurų su lovelio formos įdubimu

Toks akmuo, kuris guli Sienakalnio akmenų rate klasikinis pavyzdys. Identiškas jam, esantis Aukštojos alkakalnyje, yra visas po žemėmis. Beje, maždaug žinoma ir antrojo to kalno aukuro vieta. Taigi akmenys yra, neabejotinai jie matė senovės tikėjimo appeigas, tačiau žmonės apie juos nebežino. Vienintelis netolimo Švenčiaus ežero akmuo su iš principo nesiskiriančiu įdubimu (skiriasi atlikimas) yra aiškiai nurodomas, kaip ten buvusios šventyklos akmuo. Dar ne taip seniai jo įdubime būdavo galima matyti įdėtų kapeikėlių. Ir vieną, ir antrą Sienakalnio akmeni, kuris kiek natūralesniu įdubimu, ir lovelio kraštas tarsi nuskeltas, reikia saugoti, o jų aplinką tirti archeologiškai.

Dėl Mirties šulinio

Labai panaši duobė Mikytų kaime Skuodo rajone, ligšiol tebevadinama Mirties šulinio vardu. Jei Sienakalnio duobė ne koks nors nesenas žmonių tvarinys (nereikia atmesti ir šio atvejo ), tai joje, galimas daiktas, degė apeiginis laužas. Šiam teiginiui paremti netrūktų archeologinių tyrimų duomenų iš kitų Lietuvos vietų.

Dėl akmenų rato

Tyrimą apsunkina, kad Sienakalnis labai apaugęs medžiais. Galima nuspėti senuosius stebėjimo taškus, tačiau svarbu yra ištirti priešais akmenų eilę esantį pakilimą. Jis sistemos dalis.

V. Vaitkevičius „Ežeras Gelužis” // Prienų, Kaišiadorių, Trakų rajonų (Užuguosčio apylinkių) alkų aprašymai 1992 m. p. 5-6