Verknės senvagės šaltinis – gyvojo vandens versmė Aukštadvario širdyje

Verknės senvagės šaltinis

Verknės senvagės šaltinis – valstybės saugomas hidrogeologinis gamtos paveldo objektas, esantis Trakų rajono savivaldybėje, Aukštadvario miestelyje. Šaltinis trykšta Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje, Verknės senvagės kairiajame krante, 0,6 km į rytus nuo Aukštadvario dvaro sodybos. Pasiekiamas iš Draugystės gatvės (kelias 4703 Aukštadvaris – Vaickūniškės) ties Aukštadvario tvenkiniu, kur stovi nuoroda į šaltinį. Jis pasižymi geros kokybės gėlu vandeniu, todėl gausiai lankomas Aukštadvario regioninio parko lankytojų ir vietos gyventojų.

Vietos gyventojai šį vandenį nuo seniausių laikų naudojo ne vien gėrimui, bet ir gydymui. 1959 m., pastačius hidroelektrinę, Verknė pakeitė vagą ir savo vandenis pradėjo nešti kiek toliau nuo miestelio. Liko vos pastebima jos senvagė. Ją maitina mažo debito ir šlaitų ir upėtakių tvenkinių šaltiniai, kurių vandenys įsilieja į pagrindinę vagą tik už jėgainės. Įdomūs statūs, medžiais apaugę, šaltiniuoti šlaitai. Čia auga retieji augalai: paprastasis rėžiukas, gegūnės.

Hidrotechniniai rodikliai atitinka geriamo vandens standartus. Šaltinio absoliutus aukštis – 120 m virš jūros lygio. Šaltinio debitas 1 l/s.

Istorija

Verknės senvagės šaltinis nuo nepamenamų laikų trykšta iš žemės gelmių, nuteka į Verknės senvagę. Istorija mena, kad ant šaltinio krantų prieškario laikais stovėjo malūnas, lentpjūvė, tiltas. 1959 m. prie Verknės buvo pastatyta hidroelektrinė, dėl kurios upė pakeitė vagą ir savo vandenis pradėjo nešti kiek toliau nuo miestelio. Į jos likusią vos pastebimą senvagę atbėga šaltinių nuo šlaitų ir Upėtakių tvenkinių, kurių vandenys įsilieja į pagrindinę vagą tik už jėgainės.

Pirmą kartą Verknės senvagės šaltinis buvo sutvarkytas ir pritaikytas lankymui 2000 m., jo infrastruktūra atnaujinta 2018 m. Regioninio parko direkcija, seniūnijos darbuotojai įrengė stoginę virš rentinio su šaltiniu, vandens ištekėjimo lataką, aplink išgrindė akmenimis. Buvo pastatyta medinė atokvėpio aikštelė su suoliukais, informacinis stendas, ąžuolinė „Vandens nešėjos“ skulptūra.

Legendos ir padavimai

Šis vanduo nuo seniausių laikų buvo naudojamas ne vien gėrimui, bet ir gydymui. Šaltinio vanduo teka „prieš saulę“, rytų kryptimi, pagal liaudies tradiciją jis ypač tinka regėjimui atgauti. Tradicija pasisemti šio vandens ir parsinešti namo neišnyko: miestelio žmones ir kaimų gyventojus dažnai galime išvysti nešinus vandeniu, o neretas ir automobiliu atvažiuoja didesnį jo kiekį pasisemti. Yra žinoma, kad tokių šaltinių vanduo nerūgsta, ilgai išbūna šviežias.

Miestelio gyventojai, norėdami būti sveiki šio šaltinio vandenį naudojo prausimuisi. Šalia šaltinio po karo dar stovėjo ūkininko Miko Mongino pirtis. Ji buvo labai senoviška, dūminė, su akmenine krosnimi, ant grindų būdavo klojama iškultų šiaudų. Ilgainiui, primiršus pirties tradicijas, atsiradus vandentiekiui, neprižiūrimas pastatas nugriuvo, – pasakoja Vladislava Zabarauskienė. Šia pirtimi naudojosi ne vien miestelio gyventojai – katalikai.

Aukštadvarietis Jechija Asanavičius pažymi, kad jo seneliai totoriai ėmė ir nešėsi šį vandenį, juo prausėsi, gėrė. Pirtyje prausėsi ir miestelio žydai, šį vandenį laikė turint gydomųjų galių.

Pasakojo Vladislava Zabarauskienė gim. 1930 m. Aukštadvario k. Trakų raj.; Jechija Asanavičius gim.1926 m. Aukštadvario k. Trakų raj. Užrašė Rita Balsevičiūtė 2009 07 13.