Vilkiniai: kur laumės audeklus kulia

Vilkiniai

Vilkiniai – taip vadinama už kokių 0,5 km į PV nuo tilto esanti, kitados Kaniavos seniūnijai ir girininkijai priklausiusi Zervynų k. dalis Ūlos kair. krante (viduryje – LKS94: 533010, 5996749). Nuo šios kelių sodybų grupės upės link, apie 200 m ruože plytėjo daržai, o su likusia k. dalimi nuo seno jungia apie 300 m ilgio lauko kelias, kurį senieji gyventojai, būdavo, pavadina Laumių taku: Būdavo iš Vilkinykų aini (tį buvo keturi gaspadoriai) in Zervynas, tai vis kas tavi išgųzdzis – žmonės kalbėjo, kad tį Laumių takas.

Legendos ir padavimai

Iš bendro pobūdžio pasakojimų išsiskiria sakmės apie Ūloje skalbiančias laumes (Makselė pasakojo, kad laumės Ūloj skalbia – DNP KPA). Ir neretai tikslinama, kad tai vyksta pas Vilkinį: Senovėj pas Vilkinį Ūloj laumės kulia ir kulia audeklus (LTR 3670/76).

Rudenį, kap būdavo prikritusių lapų, tai ainanc iš Vilkinykų girdėjos, kap jiej šiugžda, šiugžda – laumės aina. Vieni cik girdėjo, kiciem taikės ir ragėc laumes. Sako, tokios plaukuotos, in moteras panašios, ir su krūcinėm, viska… Ir vaikus nešiojos. Vienas bernas norėjo su jom pajuokavoc, tai gerai, kad spėjo iki kryžalio dabėgc. Laumė kap vožės kryžalio stulpan, tai net žymė liko (Černiauskai ir kt. 2016).

Vien tik Zarvynon kiek vietų, kur strokai rodės, laumės veisės. Bobulė porino: audeklus nakciu suvilgo, sukloja ir paliekci. Sako, mes ištaisom audeklus, o jos nakciu surango ir kulia. Iškulia ir vėl paciesia.

Sako, kap mes pircin ineinam, tai jos laukia, kol mes išaisim, ir tadui jos aina prauscis. Jos nieko nebijo. Sako, kap aini ir girdzi, kad laumės kulia audeklus, tai pasakysi: „Padzėk, Dzieve“, nieko tau neatsakys. Kap kūlė, tep kuls. Raikia sakyc: „Lelioška, paperdožka, paturži tavi su ožka.“ Šito, cik šito bijojo, daugiau nieko. Pabėga. O jei kų tep sakysi ar su lazdu vysi, tai nebėga.
Būdavo, mes klausiam bobulės: „In kų [laumė] padabna?“ In žmogų. Gauruota visa. Ir vaikus nešojas. Kap pirma vaikus an lauko nešės, tai savo vaikų laumų paguldo, o tų nuneša… Zervynon laumės visur tųsės: ir po miškus, ir po laukus.

P. Pranė Makselytė-Vedienė, gim. 1913 m. Zervynose – Marcinkevičienė 1995

Parengta pagal V. Vaitkevičiaus knygą „Dainavos žemės šventvietės” 2022 m., p. 235