Deltuva

Mūsų laikais Deltuva nedidelis miestelis, iš­sistatęs tarp dviejų nedidelių ežerėlių, 6 km į vakarus nuo Ukmergės. Tai sena vietovė, Lietuvos sritinių Deltuvos kunigaikščių buveinė; jų vardai minimi 1219 m. sutartyje. Apie Deltuvos pra­eitį daug padavimų yra užrašę ankstyvesnieji Lietuvos istorikai, ypač Strijkovskis. Pagal vieną legendą Deltuva buvusi įkurta ir sustip­rinta legendinio Palemono draugo Daugsprungo (Dausprungo), kuris buvęs Mindaugo bro­lis; jo vardas (Dovsprunk) yra minėtoje su­tartyje, sudarytoje tarp Lietuvos kunigaikš­čių ir Volinijos kunigaikščio našlės ir vaikų.

Padavimai sako, kad prie Dauguvos, Švento­sios upės pusėje, paskardėje, augusi šventoji giria, iškirsta Jogailos-Vytauto laikais. Vie­nos kalvos papėdėje esąs palaidotas kunigaikš­tis Kukovaitis, minimas XVI a. metraščiuose, kartais dar vadinamas D.L.K. Vytenio tėvu. Vytenis jam supylęs kapą-piramidę, kiek pa­našią į žmogaus figūrą. Ties Deltuva esąs ir legendinio kunigaikščio Kerniaus, Pajautos tėvo, kapas. Pajauta buvusi kunigaikščio Živibundo žmona. Visi jie, išskyrus Vytenį, nė­ra istoriniai. Antroje Šventosios pusėje, prie­šais Kukovaičio kalną, yra akmuo (per 1 m aukščio, 6-7 m aplinkui) su skyle; tai senosios lietuvių tikybos aukuras. Istoriko M. Balinskio žiniomis, apie 1830 m. prie Kukovaičio kalno būta archeologinių tyrinėjimų, kurių metu rasta kaukuolė, papuošta žalvariniais papuošalais. Deltuvos apylinkėse yra daug pilkapių.

XIII—XIV a. Deltuva buvo pilis ir, gal būt, ne viena. Vytauto laikais Deltuvą valdė Valimantas ir vėliau jo vaikai — Valimantaičiai- Kęsgailaičiai. Kada Deltuva tapo valdoviniu dvaru, tikrų žinių nėra, bet 1434 m. tikrai buvo. Amžių būvyje Deltuvą valdė įvairūs di­dikai bei dvarininkai.

Kada Deltuvoje pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, tikrų žinių neturima. Tvir­tinama, kad ją pastatę Kęsgailaičiai 1444 m., tačiau prof. K. Jablonskis (Praeitis II t.) nu­rodo, kad jie to negalėjo padaryti, nes Deltu­vos šeimininkai tada buvo ne jie, bet jų tė­vas Žemaičių seniūnas Kęsgailą su savo bro­liais. Greičiausiai ši žinia supainiota. Yra iš­likęs popiežiaus Povilio II raštas, kuriame sakoma, kad parapiją čia įkūręs ir bažnyčią pastatęs Stonkus Sūdajaitis, pirmiau buvęs totorių ar pagonių tikybos. Tačiau ši žinia nelaikoma tikra, greičiausiai kryžiuočių pra­simanymų pasekmė. Iš popiežiaus rašto gali­ma suvokti, kad pirmoji bažnytėlė greitai su­degė ir buvo atstatyta apie 1467 m. Atstatė Vilniaus vaivada Mykolas Kęsgailaitis su savo broliu Žemaičių seniūnu. Juodu savo pirmatakų įsteigtai bažnyčiai paskyrę dešimtinę, že­mės, žmonių ir kito turto. Popiežius Povilas II perstatytai bažnyčiai suteikė atlaidus.

Po Kęsgailų Deltuva perėjo Radvilams. 1529 m. bažnyčios globėju buvo Vilniaus pi­lininkas Radvilas ir jo žmona Ona Kęsgailaitė-Radvilienė. Radvilų laikais katalikų para­pija suvargo, nes reformatai dvaro savininkai nebešelpė kunigo. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupijos kapitula bylinėjosi su Deltuvos dvaro savininkais dėl bažnyčios ir jos turtų. 1628 m. byla baigėsi susitaikymu: senovėje užrašytų turtų vietoj dvarininkas paskyrė nau­jų, jų tarpe Kraupėnu kaimą. Tais metais dar tebestovėjusi senoji Deltuvos bažnyčia, kuri, reikia manyti, buvo atstatyta. 1825 m. Deltu­vos klebonas kun. Klopickis su parapiečiais, remiamas dvarininkų Sūrokų ir Vilniaus vys­kupo Zenkavičiaus, pastatė dabartinę medinę Švč. Trejybės vardo bažnyčią. 1781 m. Del­tuvos parapija priklausė Ukmergės dekanatui; parapiečių skaičius siekė 2501. Prie parapi­jos veikė mokykla, kurią tais metais lankė 21 mokinys (8 šlėktos, 1 miestelėnas ir 12 vals­tiečių). Mokykla dirbo ir vėliau. Kapinėse parapiečiai pastatė medinę koplyčią. Nepri­klausomybės metais parapija priklausė Kau­no vyskupijos Ukmergės dekanatui; 1936 m. apjungė 4680 parapiečių.

Reformatų parapiją (pagal Lukaševičių) Deltuvoje įkūrė XVI a. Višniavieckiai. 1570 m. pamokslininku buvo Stanislovas Marcijanas. XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje bažnyčia sunyko, bet netrukus ją atkūrė Bres­laujos maršalas Podbereskis, kuriam Deltuva priklausė. Jis pradėjo statyti naują bažnyčią, bet iki savo mirties nebaigė. Pradėtą darbą tęsė velionies žmona Dorotėja Zavišaitė-Podbereskienė, Vitebsko pilininko Zavišos duktė. Ji taip pat aprūpinusi ir kleboną. Tačiau 1704 m. klebono aprūpinimas buvo menkas: iš dva­ro tegaudavo 600 auksinų. 1752 m. Gruševskiai, tada valdę Deltuvą, pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Ilgainiui reformatų parapi­ja sunyko, bet bažnyčia tebestovėjo. Jos rū­siuose buvo palaidoti dvarininkai. 1919 m. bolševikai, užėmę Deltuvą, panoro patikrinti laidojimus: išdaužė rūsius, išbarstė kaulus, tačiau brangenybių nerado.

Deltuvą ir apylinkės dvarus valdė įvairūs savininkai bei valdytojai. Jų eilėje minimi: Kęsgailos, Daumantai, Radvilai, Šemetos, Kenstartai, Gruževskiai, Tiškevičiai.

Yra išlikęs (K. Jablonskio paskelbtas) 1610. 11. 8 Deltuvos dvaro inventorius. Tada dvaro savininkas Andrius Šemeta Deltuvą užstatė Ariogalos tijūno žmonai Kristinai Kenstartienei. Iš aprašymo matyti, kad būta ir Deltųvos miestelio: 9 ūkiai su 5 valakais ir skly­pais; 15 daržininkų valdę po 0,5 valako že­mės, už kurą atsilygindavę pinigais ir darbu.

1812 m. įvykiai palietė Deltuvą. Rusų ka­rinės jėgos, vedamos gen. Witgenšteino, su­mušė gen. Oudinoto vadovaujamus pran­cūzus.

Po 1863 m. sukilimo Muravjovas, rusinda­mas Lietuvą, Deltuvos vardą pakeitė į Konstantinovo. Carinės Rusijos laikais Deltuva bu­vo valsčiaus centras. 1903 m. buvo 491 gy­ventojas. 1881 m. įsteigta taupomoji-skolinamoji kasa, pasistačiusi gražius namus su sale. Ši kooperacinė bendrovė buvo viena veikliau­sių to meto Lietuvoje, turėjo 300 narių. XIX a. gale buvo daržininkystės-bitininkystės mo­kykla, paruošusi nemaža šios rūšies specialis­tų. 1885 m. mokyklą, tarp kitų, baigė mūsų ra­šytoja Gabrielė Petkevičaitė. Išmokusi Deltu­voje bitininkystės, į mūsų literatūrą išėjo Bitės slapyvardžiu.

1919 m. pradžioje Deltuvą buvo užėmę bol­ševikai. Apylinkėse vyko lietuvių kovos su jais. Prieš gausias rusų pajėgas mūsiškiai šia­me ruože teįstengė pastatyti tik apie 200 pės­tininkų ir 20 raitelių. Karo veiksmams vado­vavęs karininkas Jonas Variakojis į frontą at­gabeno ir porą patrankų. Tai buvo pačios pir­mosios jaunos Lietuvos kariuomenės artilerijos patrankos. Taigi Deltuvos vardas rišamas su Lietuvos kariuomenės artilerijos pradžia. Vienas iš pirmųjų mūsų artilerijos kūrėjų, vadovavęs pirmajai baterijai, karininkas Vincas Geiga, paleidęs artilerijos šūvį iš patrankos, stovėjusios Milačiūnų kaimo laukuose, savo atsiminimuose apie tai štai kaip pasakoja:

„Aš su viena, patranka atsistojau už kai­mo, karininkas Smidtas su kita į dešinę nuo manęs. Deltuva iš ugniavietės matyt kaip ant delno. Tiesioginiu taikymu pabūklą nu­kreipiau i Deltuvos gražiausia namą — kle­bonija. Užtaisęs pabūklą ir persižegnojęs, paleidau pirma šūvį. Prie namo pakilo dul­kės, ir daugiau pastebėti nepavyko. Pama­niau, tur būt, nesprogo sviedinys. Bet pasirodė, pirmasis sviedinys įlėkė į klebonijos vidų, kur buvo apsistojęs bolševikų štabas. Tai tokia trumpa istorija pirmo Lietuvos ar­tilerijos sviedinio. To sviedinio kevalas dabar yra Karo Muziejuje atminimui mūsų kariams-artilerininkams”.

Tačiau tuo kartu lietuviams nepavyko pa­imti Deltuvos. Ji paimta tik po to, kai mūsiš­kiai, vokiečių remiami, pirmaisiais artilerijos pabūklais likvidavo bolševikų sekyklą, įruoštą Deltuvos reformatų bažnyčios bokšte, iš kur gerai matyti apylinkės.

Nepriklausomybės metais Deltuva buvo vals­čiaus centras. Panaikinus Ukmergės valsčių, prie Deltuvos priskirti to Vaičiaus kaimai, bu­vusieji dešinėje Šventosios pusėje. Deltuvos valsčius buvo didelis — 20 620 ha ploto ir 128 gyvenamosios vietovės. 1923 m. miestely­je buvo 72 sodybos ir 442 gyventojai, buvusio dvaro žemėje 21 sodyba ir 137 gyventojai. Buvo valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, trijų komplektų pradžios mokykla, koo­peratyvas, smulkaus kredito draugija, paštas ir kitos įstaigos.

Bolševikų okupacijos metu Deltuva pada­ryta apylinkės ir kolchozo centru. Buvo Leni­no keliu kolchozas; Leonpolio Mikailiškių ir Laibiškių žemės priskirtos sovchozui.

Deltuvos apylinkės nenuobodžios: teka Šven­toji, Armona, Vikšupys, Storė, Pavarkla ir ki­ti upeliai. Visa valsčiaus žemė plačiu ruožu remiasi į Šventąją. Yra keliolika nedidelių ežerėlių: Dirvonų, Pagojės, Navikų, Kurėnų ir kt. Nemaža pelkių, miškų. Deltuvos girinin­kija apėmė 1960 ha.

Kairiajame Armonos upės krante randama įdomių geologinių radinių, smėlio sluoksniuo­se išsilaikiusių labai senų šarvuotų žuvų lie­kanų. Šios žuvys gyvenusios prieš daug tūks­tančių metų čia buvusios jūros dugne. Savo išvaizda gerokai skyrėsi nuo dabartinių žuvų: buvusios nejudrios, dalis kūno ir visa galva apdengta storu šarvu, kad apsaugotų kūną nuo jūros dugno aštrumų bei nelygumų.

6 km į pietus nuo Deltuvos, prie Armonos-Šventosios santakos, yra Ročkalnio miškas. Čia yra Ročkalnio kalva. Pagal padavimus šio­je vietoje kunigaikštis Utenis palaidojęs savo tėvą Kukovaitį. Ties šia kalva nuo seniausių laikų guli Moko akmuo, surištas su senosios lietuvių tikybos apeigomis. Padavimai sako, kad senovėje akmuo gulėjęs antroje Švento­sios pusėje, tačiau nemėgęs jį nepagarbiai mindžiojusių piemenų ir per 12 dienų perėjęs į antrą upės pusę, baisiai raudodamas savo žmonos (kito akmens), kuri kelionės metu įkritusi į upę, iš kurios ilgą laiką kyšojusi viršūnė.

4 km į p.r. nuo Deltuvos, dešiniajame Šven­tosios krante, iš senų laikų buvo Leonpolio (tarm. Levampolio) dvaras, priklausęs Rad­vilams. Nepriklausomybės metais priklausė Deveniams, kurie čia įruošė pavyzdinį (286 ha) ūkį. Mūriniai dvaro rūmai gražiai atrodė iš priešakio, bet dar gražiau nuo Šventosios pusės. Įruoštas gražus skveras, išpuoštas gėly­nais; aplink rūmus tęsėsi parkas. Dvare buvo pieninė ir spirito varykla.

Deltuviškiai yra: archeologas ir Lietuvių Enciklopedijos redaktorius prof. dr. Jonas Puzinas, istorikas Pranas Pauliukonis ir kt.