Bekešo kalnas

Bekešo kalnas

Bekešo kalnas – piliakalnis Vilniuje, Pilių rezervate. 2005 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.

Kasparo Bekešo antkapinis paminklas, 20 m aukščio ir 4 m skersmens aštuoniakampis bokštas, nugarmėjo į Vilnią, vandeniui paplovus kalno šlaitą 1838 ir 1841 m. Vėliau, 2009 m. liepos 5 d. kalno papėdėje, Bernardinų sode Krivių g. 10, atidengtas medinis ąžuolinis obeliskas Kasparui Bekešui (autorius – tautodailininkas Rimantas Zinkevičius).

Ldk S. Batoro draugas karvedys Kasparas Bekešas mirė Gardine, bet prieš mirtį pasakė: „Dangus man nerūpi, o pragaro nebijau“. S. Batoro įsakymu K. Bekešas atvežtas laidoti į Vilnių, tačiau nė į vienas kapines Vilniaus dvasininkai neįsileido žmogaus, nebijančio pragaro ir nesirūpinančio dangumi. Tada artimieji išrinko Vilnios pakrantėje gražų kalną ir ten („nešventintoje žemėje“) palaidojo maištingą karvedį. Nuo to laiko priešais Gedimino kalną atsirado Bekešo kalnas.

Piliakalnis (Bekešo kalnas) buvo įrengtas atskiroje kalvoje stačiais, iki 45 m aukščio šlaitais, 500 m į pietryčius nuo Gedimino pilies kalno, 300 m į pietus nuo Kreivojo kalno, Vilnios dešiniajame krante. Aikštelės būta daugiau kaip 20 m pločio.

Istorija

Bekešo kalnas. Kalva vadinama Bekešo kalnu, nes jos viršūnėje palaidotas Abiejų Tautų Respublikos karo vadas, vengrų didikas Kasparas Bekešas (1520-1579). Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (1533-1586) savo arijonų tikėjimo draugui pastatė įspūdingą apie 20 m aukščio paminklą – aštuoniasienį mūrinį bokštą, kuris XIX a. I p. nuslinko į Vilnios vandenis kartu su nemaža kalvos dalimi. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Kalnų parko teritorijoje vyko Bekešo kalno aplinkoje XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Aptiktos sudegusių medinių pastatų liekanos ir kiti radiniai leido tyrėjams teigti, kad iki XIV a. pab. šioje kalvyno dalyje driekėsi Kreivasis (Krivių) miestas.

Legendos ir padavimai

Viena iš legendų apie K. Bekešą pasakoja, kad gulėdamas mirties patale Gardine jis sušuko: „Coelum non curo, inferos non timeo“ (dangaus netrokštu, pragaro nebijau). Labai tikėtina, kad šis epizodas susijęs su K. Bekešo antitrinitoriškomis nuostatomis – dėl jų kunigai nesutiko laidoti jį kapinėse, tad galiausiai karvedys amžinojo poilsio atgulė ant Plikojo kalno viršūnės. Sakoma, kad šią vietą parinkęs pats S. Batoras, nes kapas virš miesto iškilusiame kalne – tarsi padėka ir paminklas drąsiam karo žygio dalyviui. Šalia palaidotas Kasparo brolis Gabrielius.

Greičiausiai XVIII a. apie K. Bekešą pradėtos kurti vilnietiškos legendos. Vienoje jų pasakojama, kad Kasparas kasryt raitas užjodavęs ant stataus ir pavojingo kalno viršūnės ties Vilnele, ten šaukdavęsis Apvaizdos, vėliau leisdavęsis žemyn ir nuolat girdavęsis esą jam padedąs velnias. Kai Viešpaties kantrybė trūkusi, narsuolis nuvirtęs nuo žirgo ir nuriedėjęs į upę. Kadangi eretiko kūno neįsileidusios nė vienos Vilniaus kapinės, karalius įsakęs palaidoti savo bičiulį ant tos pačios lemtingosios kalvos, kurią imta vadinti Bekešo kalnu.

Anot mažiau žinomo šios legendos varianto, Kasparas į kalną jojęs tris kartus, nes taip siekęs atkreipti vienos merginos dėmesį. Trečiasis kartas buvęs lemtingas – raitelis nukritęs ir užsimušęs. 

Legendiniai pasakojimai ypač plito XIX a., juos kurstė dar tebestovintis paminklas. 

Kasparo Bekešo asmenybe domėtasi net sovietmečiu: kai kuriuos vengrų kario teiginius pasitelkė ateizmo propaganda, vadinusi Kasparą „ateizmo pirmtaku“.  

Vengrų didikas minėtas enciklopedinėse žinutėse, mokslo darbuose, lietuviškoje poezijoje ir prozoje, o 2003 m. Vilniuje susikūrė grupė „Bekešo vilkai“, atliekanti funk ir acid jazz stilių muziką. 2010 m. apie garsųjį vengrą susuktas dokumentinis filmas „Kasparas Bekešas“.