Bogutiškės piliakalnis – tylus pirmųjų tūkstantmečių sargybinis pelkių apsuptyje

Bogutiškės piliakalnis

Bogutiškės piliakalnis – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 0,45 km į šiaurę nuo Bogutiškės kaimo, 1,8 km į vakarus nuo Mėžionių kaimo ir 0,2 km nuo Mėžios upelio kairiojo kranto.

Švenčionių rajone, Cirkliškio seniūnijoje, ten, kur šiandien jau nebegyvenamas Bogutiškės kaimas pamažu grįžta į gamtos glėbį, iš pelkėtų daubų iškyla išskirtinė kalva – Bogutiškės piliakalnis. Tai nacionalinės reikšmės archeologijos paminklas, kuriame susitinka kraštovaizdis, seniausia istorija ir vietos mitologinė dvasia.

Piliakalnis įrengtas atskiroje, nupjauto kūgio pavidalo kalvoje, iš visų pusių apsuptoje pelkėto slėnio. Tokia vieta neatsitiktinė – gamta čia pati kūrė gynybą. Statūs, iki 10–15 metrų aukščio šlaitai ir pelkės darė piliakalnį sunkiai prieinamą, o viršuje įrengta ovali aikštelė (apie 58 × 40 m) tapo saugia gyvenimo ir bendruomenės erdve. Pietiniame ir šiauriniame pakraščiuose iki šiol matyti pylimų liekanos, o pietryčių šlaite – terasa, buvusio griovio vietoje.

Piliakalnio šiaurinėse ir rytinėse papėdėse archeologai aptiko papėdės gyvenvietės pėdsakus, užėmusius apie 0,5 ha plotą. Tai rodo, kad čia buvo ne vien trumpalaikė slėptuvė, o nuolatinė gyvenama vieta, susijusi su platesniu apylinkių gyvenimu.

Bogutiškės piliakalnis tyrinėtas jau XIX a. pabaigoje. 1894 m. archeologas Fiodoras Pokrovskis aikštelės pietrytinėje dalyje rado iki 0,5 m storio kultūrinį sluoksnį su I–IV a. radiniais: brūkšniuotu paviršiumi lipdytą keramiką, Djakovo kultūros tipo molinį svarelį, kaulines ir geležines ylas, kitus buities daiktus. Šie radiniai šiandien saugomi Maskvos istorijos muziejuje. Vėlesnius žvalgomuosius tyrimus 1958, 1971 ir 1979 m. atliko Lietuvos archeologai, patvirtinę vietos išskirtinę vertę.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. Kr. antrąja puse – I tūkstantmečio po Kr. pradžia. Tai laikotarpis, kai formavosi vietinės bendruomenės, vystėsi žemdirbystė, o piliakalniai buvo ne tik gynybiniai, bet ir socialiniai bei sakraliniai centrai. Neatsitiktinai Bogutiškės piliakalnio vertingosioms savybėms priskiriamas ir mitologinis pobūdis – tokios kalvos dažnai siejamos su senosiomis pasaulėjautomis, žemės ir vandens ribomis, pelkių saugomomis šventomis vietomis.

Šiandien piliakalnis apaugęs pušimis, tylus ir mažai trikdomas. Vaikštant jo aikštele lengva pajusti, kaip kraštovaizdis pats diktuoja rimtį – čia neatsiveria platūs horizontai, bet atsiveria vidinis laiko gylis. Pelkės apačioje, miškas aplink ir pakilusi kalva sukuria uždarą, beveik ritualinę erdvę.

Bogutiškės piliakalnį galima pasiekti iš Mėžionių–Pirktinės kelio: už buvusio Bogutiškės kaimo pasukus pirmu nežymiu lauko keliuku į dešinę, pavažiavus apie 700 metrų iki miško pakraščio, o toliau laikantis kairės – piliakalnis slypi vos 100 metrų nuo miško krašto.

Bogutiškės piliakalnis – tai ne triukšmingas lankytinas objektas, o vieta, kur reikia būti tyliai.
Čia keliautojas sutinka ne informacinius stendus, o pelkių alsavimą, pušų ošimą ir pirmųjų mūsų krašto bendruomenių pėdsakus, išlikusius žemėje jau daugiau nei du tūkstančius metų.

Legendos ir padavimai

[Bogutiškės kaime] yra piliakalnis. Seneliai sako, kad jį supylė deivės. Yra dideli liūnai šone piliakalnio ir likę ant jų akivarai. Buvo senovėj ežeras. Ir deivės norėjo tą ežerą užpilti. Deivės nešė žemes sterblėm ežero užpilinėti. Gaidys užgiedojo 12 val. nakties ir deivės papylė žemes iš sterblės, ir paliko tas piliakalnis. Iš vienos pusės ari, o kiti trys kraštai labai statūs. Visur smėliai, o piliakalnis labai juodas. Randama sudegusios geležies liekanų.

Padavimai iš Juozo Būgos rankraščių. Parengė I. Žilienė, Tautosakos darbai, 1996, t. V (XII), p. 214.