Būdakalnis

Būdakalnis (arba Ažušilės kalnas, Ažušilis) – viena aukščiausių kalvų Lietuvoje (284,8 m), 3 km į rytus nuo Ignalinos, Švenčionių aukštumoje. Apie 10 km į pietryčius yra kiek aukštesnė kalva – Nevaišių kalnas.

Susidarė paskutinio ledynmečio metu iš moreninio priemolio, žvirgždo, gargždo, riedulių. Šiaurinėje kalvos papėdėje įsikūręs Ažušilės kaimas.

Budakalnis – Ažušilės kalnas (vietinių tariama su u trumpąja, tik Č. Kudaba apie 1960 metus čia keliaudamas dviračiu neteisingai užrašė pavadinimą ir savo knygutėse pradėjo vartoti Būdakalnis). Be to netoliese yra Budaraistis (Girminių kaime ežeriukas) ir buvęs kaimas Budriai (dabar Ignalinos mikrorajonas), o Girminiuose ant Vociakalnio yra Budnykų vienkiemis.

„Budriais” vadindavo sargybinius – „budrius”, „budraičius”, „budrautojus”, kurie su šeimomis gyvendavo netoli saugomos vietos ir „aptarnaudavo” sargybos postus. Budakalnio vardas, matyt, irgi susijęs su ten buvusiais budėtojais, atsiųstais iš Ažušilės piliakalnio stebėti ar nesiartina priešai.

Ir dar įdomus geografinis (ir matyt su mūsų istorija susijęs faktas): palyginti netoli nuo Ignalinos, netoli Labanoro, irgi yra ežeras Šiekštys, o šalia jo kaimas Budriai, ir greta nemažas Budrių piliakalnis. Gali būti, kad Ignalinos Budriai buvo įkurti karių, perkeltų iš Labanoro Budrių, kada senovinio kelio apsaugai ties brasta (ten, kur dabar geležinkelio ir asfaltuoto kelio tiltai bei pėsčiųjų tiltukas – tarp Ilgio ežero ir balos link Palaukinio ežero) buvo įkurdinta karių įgula. Arba gali būti ir atvirkščiai – iš Ignalinos Budrių buvo perkelti kariai į Labanoro Budrius. Jie, matyt, ir „atsinešė” savo senuosius vietų pavadinimus – Lietuvos (ir ne tik Lietuvos istorijoje) tai neretas atvejis, o netgi bendra taisyklė, kada gyventojai persikeldami „perkelia” ir senuosius savo tėviškės pavadinimus (ežeras Šiekštys, kaimas Budriai)…

Buvusio Ignalinos Budrių kaimo žemėje, šalia šios senovinės brastos, yra nemažas pilkapynas (dabar čia šio pilkapyno šone yra įrengta vasaros estrada). Sprendžiant pagal Ignalinos Budrių pilkapių amžių Budriai buvo įkurti jau maždaug 8-9 amžiuose.

Kraštotyrininko Kęstučio Čeponio senesni giminaičiai dar prisimena, jog po 1-ojo pasaulinio karo pas juos į svečius atvažiuodavo iš Vilniaus seserys Budrevičiūtės, kurios buvo kilusios iš Ignalinos Budrių (lenkiškuose dokumentuose kaimo pavadinimas – Budry), bet čia savo valdų jau seniai neturėjo (šių Budrevičiūčių tiksli kilmė kol kas neaiški – reikėtų ieškoti 19 amžiaus pradžios archyvuose). Pagal kraštotyrininką Kęstutį Čeponį.