Upytės piliakalnis

Upytės piliakalnis

Upytės piliakalnis (Čičinsko kalnas), minimas ir Tarnagalos vardu dabar dunkso šalia Upytės kaimo, prie kelio Kėdainiai – Krekenava – Panevėžys. Seniau šioje vietoje tyvuliavo Vešetos ežeras, o jo saloje stovėjo pilis, kuri XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima kaip Upytės žemių centras – sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei. Čičinsko kalno šlaitai statūs, oficialių šaltinių teigimu siekia 4-5 m aukštį. Viršuje stūkso supiltas didelis pylimas, o šiaurės rytinėje dalyje plyti žymusis 6 m gylio užpelkėjęs įdubimas. Pasak legendos čia prasmego Čičinsko dvaras. Visa Čičinsko kalva dabar apaugusi senais medžiais. Piliavietė užimama maždaug 3 ha plotą, o nuo jos viršaus matosi netoli esančios Upytės medinės bažnyčios bokštai. Čičinsko kalnas yra Krekenavos regioninio parko pasididžiavimas. 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas, išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu, kultūros paveldo objektu. Dabar tai yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų.

Upytės piliakalnio istorija

Medinė senovės lietuvių pilis ant kalno saloje stovėjo iki XIV amžiaus, kol pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o apskrities centru tapo Panevėžys. Kurį laiką Upytės pilyje dar veikė bajorų kalėjimas, bet netrukus buvo palikta likimo valiai ir ilgainiui sunyko. Vietovėje tyvuliavęs Vešetos ežeras, laikui bėgant, užpelkėjo ir galiausiai likusios pelkės buvo melioruotos XX amžiaus pabaigoje. Šiandien paliko tuščiame lauke styroti tik vaizdingas Upytės piliakalnis. Smetonos laikais šiame kalne buvo rengiamos rajono dainų šventės, gegužinės.

Padavimai ir legendos

Lietuvių literatūroje dažnai minimas Upytės piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu ir istorine praeitimi, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų – apie nedorą poną Čičinską, – bene populiariausią neigiamą personažą lietuvių padavimuose. Gal dėl to Upytės piliavietė, kur kas dažniau dabar yra vadinama Čičinsko kalnu. Apie Upytėje gyvenusį ir įvairiausių veiklų turėjusį poną Čičinską sukurta daugybė būtų ir nebūtų pasakojimų, o Upytės piliavietėje esantis įdubimas užpelkėjusiu dugnu, davė pagrindą neišsenkamiems pasakojimams apie jame prasmegusį pono dvarą. Ko tik lietuvių tautosakoje nepripasakota apie vargšą Čičinską! Per daugiau kaip šimtą metų net 26 parašyti padavimai apie Čičinską ir ant Čičinsko kalno stovėjusį jo dvarą. Juos savo kūriniuose panaudojo net žymiausi lietuvių klasikai: A. Mickevičius, Maironis, V. Misevičius ir kt.

***

Pasak senos legendos Čičinskas buvo labai piktas ir žiaurus, be atvangos kankindavęs savo pavaldinius. Kartą, užpelkėjusio Vešėtos ežero saloje, kur dabar stūkso kalnas, Čičinskas užsigeidė pastatyti rūmus ir liepė baudžiauninkams rieškutėmis sunešti žemių kalną. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio Čičinskas pasistatė sau didelius ir gražius rūmus. Siekdamas praskaidrinti savo dienas jis liepdavo savo mergoms lipti į medį ir kukuoti gegutėmis, kol jis į jas šaudydavo. Kad būtų tikroviškiau, prieš tai liepdavo išsismaluoti ir išsivolioti plunksnose. Pasak žmonių, Čičinskas turėjo daugybę šunų. Būdavo, paima iš maitinančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia ir paduoda žindyti šuniuką. Buvo jis baisus patvirkėlis, o savo nėščiai žmonai perpjovė pilvą norėdamas sužinoti, ar berniukas, ar mergaitė gims. Kiti pasakoja, kad Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Versdavo laukti kunigą ir nepradėti laikyti mišių, kol jis nepasirodys bažnyčioje. O jeigu, koks kunigas nepaklusdavo jam, tai jį nušaudavo. Kartą, išardęs šeimą, grįžo į savo dvarą ir iškėlė velnišką orgiją Kalėdų išvakarėse bei su sėbrais padegė kaimą. Todėl visi aplinkiniai gyventojai su palengvėjimu prisimena to pono mirtį. Tą Kalėdų dieną iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir užmušė bejojantį baisųjį poną. Žmonės norėję jį palaidoti, bet žemė jo nepriėmė, vis išmesdavo ant viršaus. O dvaras ėmė skęsti atsivėrusioje kalno pelkėje ir pamažu grimzdo net septynerius metus. Pasak vietinių gyventojų žmonės iki dabar naktimis girdi iš daubos giedant gaidžius, baubiant jaučius ir visokiausius kitus keistus garsus.

***

Tikėti šiais šiurpiais pasakojimais ar ne – spręsti jums, tačiau XVI amžiuje Upytėje iš tiesų gyveno tokie bajorai Sicinskiai. Labiausiai išgarsėjo šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis, kuris pasinaudojęs liberum veto teise 1652 metais išardė Varšuvos šeimą, o 1655 metais, būdamas Radvilų šalininkas, pasirašė garsiąją Kėdainių sutartį su švedais, kuria norėta nutraukti uniją su Lenkija ir sudaryti su Švedija. Tad, kaip jau suprantate, už tokius poelgius jo labai neapkentė lenkų bajorija. Negana to, Sicinskis garsėjo kaip reformatas, o tuo metu Lietuvoje reformacija jau buvo beveik užgniaužta, todėl jį prakeikė ir katalikų kunigai. Upytės bažnyčioje iš tiesų net iki XIX amžiaus vidurio gulėjo sudžiūvęs lavonas – spėjama, kad balzamuotas V. Sicinskio kūnas, kuris tik 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas. Taip iš visų šių faktų vėlesniais metais galėjo susidaryti padavimas apie piktąjį poną Sicinskį, kuris lietuvinant virto Čičinsku – vietovės legendų neigiamu herojumi.

Čičinsko kalnas

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau, kaip ir dabar, aplink buvo Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jam užsinorėjo pasistatyti rūmus toj baloj, ir liepė savo žmonėms sunešti po rieškučias, kiti pasakoja,— po sterblę, kišenę žemių. Žmonės sunešė didelį kalną, ant kurio jis pasistatė sau didelius gražius rūmus. Tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis jį šaudavo. Jis turėdavo daugybę šunų. Būdavo, paima iš žindančios moteriškės kūdikį, užkiša už suolo, sutreškia, o šuniuką duoda žindyti. Čičinskas raitas įjodavo į bažnyčią ir nuo žvakės prie altoriaus užsidegdavo papirosą. Be jo žinios kunigas negalėdavo laikyti mišių. Kartą jis atjojo į bažnyčią ir, radęs kunigą laikant mišias be jo leidimo, šovė ir peršovė jam dešinę ranką. Sykį kalėdų rytą jojo jis į bažnyčią. Prieš išjojant susibarė su pačia. Čičinskas tarė pačiai: — Kad tu nueitum kiaura žeme! Pati jam atsakė: — O kad tave perkūnas šiandien užtrenktų! Joja jis į bažnyčią, tuo tarpu perkūnas pyks ir užmušė jį, o dvaras tuo metu ėmė skęsti ir skendo per septynerius metus. Visus septynerius metus girdėdavosi gaidžiai giedant ir jaučiai baubiant. Tame daikte, kur buvo rūmai, dabar stovi dvi kūdros. Užmušus Čičinską perkūnui, jį palaidojo, bet žemė jo neišlaikė— išmetė ant viršaus. Paskui jį buvo užkasę vėl kelis kartus, bet žemė jį vėl išmesdavo. Po to jį išbalzamavo ir pastatė spintoj bažnyčioj. Man esant mažam, jis stovėdavo išbalzamuotas bažnyčioj trikertinėj spintoj, kertėj už durų. Jis sverdavo dvylika svarų, buvo didelis, dideliais juodais ūsais, plika kakta, užpakaly plaukai; buvo užvilktas juodu lig pat ūseliais švarku. Per sukilimą norėjo pažiūrėti jo koks ten jenerolas. Pamatęs jį, jenerolas išsigando, nuvažiavo į Kauną ir po trijų dienų mirė. Po to atėjo popieris iš gubernatoriaus, kad jį užkastų. Kunigas Almanavičius jį užkasė po bažnyčia rūsyje. Taisant naująją bažnyčią, užkasė ir tą rūsį.

Čičinskas

Naujamiesčio valsčiuje yra mažas Upytės miestelis, kadaise buvęs pavieto miestas. Netoliese nuo to miestelio, mažne už versto, yra kalnas, kuris ir šiandieną vadinamas Čičinsko kalnu. Mat, prieš kokius tris šimtus metų gyvenęs vienas dvarponis— Čičinskas. Baisus tai buvęs žmogus. Jisai liepdavęs žmogui lipti į medį ir kukuoti, o patsai šaudavo į jį. Užėjus kokiam padūkimui, patikęs moterį, perskrosdavo peiliu vidurius. Net vietinis kunigas dideliai jo bijodavęs ir sekmadieniais tolei neidavo ant mišių, pakol jis neateidavęs į bažnyčią. Vieną kartą sekmadienį jisai, paėmęs eglės šaką, ant jos raitas įjojo į bažnyčią. Pamatęs kunigą jau belaikantį mišias, iš piktumo šovė į jį. Paskui išbėgęs lauk ir, taikydamas aukštyn, sakąs:— Dabar pažiūrėsiva, katras mudu vyresni! Už tokius baisius nežmoniškus darbus jis buvęs nubaustas: pirmą dieną Kalėdų jį nutrenkė perkūnas, o jo dvaras nugrimzdo į kalną. Jo kūną žemė nepriimdavus: kai tik pakasdavę, tai vėl rasdavę ant viršaus. Taigi jį paskui laikydavę spintoje ir juomi gąsdindavę mergaites: jo kūną nešiodavę po vakarėlius ir juomi gąsdindavę. Tik užėjus sukilimo metams, jo kūną nežinia kur padėję; mat, nuo to meto jis kažin kur pražuvo. Vienas siuvėjas, kaip sako žmonių padavimas, yra buvęs Čičinsko kalne. To siuvėjo pavardė — Debeikis. Jis jau yra miręs, bet jo vienas brolis Naujamiestyje ir dabar tebegyvena, eina ubagais. Tas siuvėjas dideliai norėjo žinoti, kas ten yra, tame kalne. Vieną kartą pavakare jis, laidyne, žirklėmis nešinas, ėjo pro Čičinsko kalną namo. Jis užlipo ant to kalno ir atrado tenai senelį. Tas senelis paėmė siuvėją už rankos, ir prieš jį tuoj atsidarė durys. Jisai nužengė į kalną. Tas senelis jį visur išvadžiojęs, visa išrodęs, kaip ten gyvena tame dvare, kaip verda ir taip toliau. Kad parodytų ženklą kitiems, kad siuvėjas tikrai buvęs tame kalne, tas senelis nuardė nuo jo visus drabužius, palikęs tik marškinių apykaklę ir juosmenį, o paskui paleidęs visiškai nuogą namo. Siuvėjas parėjęs namo verstą kelio, vienoje rankoje laikydamas rožančių, kitoje — škaplierius, nes jam rodėsi, kad pilnas kelias žmonių. Jo žirkles ir laidynę ant rytojaus radę net medžio viršūnėje.

Upytė ir Čičinsko kalnas

Upytė seniau buvo to vardo starostystės, o paskui po mas­kolių valdžia lig 1840 m. pa­vieto sostapilis. Senkevyczius savo savo „Potop’e“ ir kiti lenkiszki ir rusiszki rasztinikai iszstato ją, kaipo nemažą miestelį. Bet dabar ją ir miesteliu pavadinti sunku: apart bažnytėlės ir 2 – 3 nusu­susių grįtelių joje nieko nėra; pagaliaus ir karcziamos paczioje Upytėje nerasi: ji stovi toliau, taip vadinamoje Ve­szetoje. Tarp tos Veszetos ir Upytės yra didelė bala — maurynė: joks gyvulys nega­li tenai užeiti. Sako, ant tos vietos seniau buvęs ežeras, bet dabar užakęs, apaugęs liūnu. Viduryje, tos balos kilsta kal­nas, vadinamas Cziczinsko kalnu. Apie ta kalną ir patį Czieczinską eina tarpe žmonių visokios kalbos, įvairios pasakos. Asz czia padusiu viena isz jų.

Sztai koks padavimas apie jį eina Ramygalos parapijoje. — Kunįgaiksztis Cziczinskas (mat bajorėlis Sicinskis, kada tai garsus isz isztarymo ant seimo pirmutinio „veto“, žmonių kalbose pavirto į „kunigaiksztį Cziczinską“) buvo nedorus žmogus: darydavo visokias neteisybes ir nedory­bes žmonėms ir Dievui. Liepdavo, paveizdan, žmogui įlipti į medį ir kukuti, o pas­kui nuszaudavo jį, kaipo ge­gutę; pjaustydavo moterims krūtis, įjodavo arba įvažiudavo į bažnyczią ir t. t. Nega­na to: liepė žmonėms iszpilti ant ežero virszminėtą kalną ir ant jo pastatyti puikius rū­mus. Žmonės iszpylė kalną ir rūmus pastatė, bet daug jų prie to darbo pražuvo. Už tokias nedorybes Dievas Cziczinską baisiai pakorojo. Vieną kartą, pirmoje Kalėdų dienoje jis pagal savo paproczio įvažiavo su karietą į bažnyczią, bet jau rado kunįgą, laikantį miszias. Užpykęs, kad kunigas nelaukdamas jo pradėjo miszias, nuszovė jį ir apsigręžęs važiavo namo. Būdamas ant antro tilto (ant pylimo  iszpilto taip pat žmo­nių per ežerą), jis pamatė sa­vo rūmus, lendanczius į žemes. Matydamas tai, jis tarė: „Jei mano rūmai eina kiaurai že­mią, tai tegul manę perkūnas – užmusza!“ Tuj trenkė Perkūnas ir užmuszė jį, jo paczią ir lekajų, o kurmonas likęs gyvas. Ciziczinskas ir po smereziui neturėjo ramumo. Žeme jo nepriėmė. Kaip būdavo, pa­laidos jį, sako žmonės, tai ant rytojaus vis rasdavę jį viražui žemės. Taip ir mėtydavosi jis ilgą laiką tarp žmonių. Bernai jį nesziodavo ant vakaruszkų ir gąsdydavo jūm mergaites. Paskui jis tapo pernesztas į bažnyczią ir voliodavosi ant viezkų (vargo­nų), isz pradžios nuogas, o pas­kui apvilktas į tam tyczia pa­siutus marazkinius. Apie 1840 metus jam buvo padary­ta szėpa, kurioje jis stovėda­vo. Taip, užimdamas vietą baidyklės, iszbuvo jis lig 1864 m. Tuse metuse du masko­liai isz Ramygalos būdami Upytėje ant vakaruszkų, žai­dė su jūm. Sugrįžus namon vienas isz jų pradėjo per sap­nų szauktį, kad jį Cziczinskas smaugia. Dasižinojęs apie tai, kapitonas liepė Cziczinską palaidoti. Daug dar žmo­nių atmena tą Cziczinską. Sako buvęs augsztas, liesas vyras, baisus, su raudonais pavarytiniais (bakenbardais), bet labai lengvas: nusvėręs nė 6 svarų. Kalnas ant kurio kitą kart stovėjo jo rūmai, dabar apaugo elksneliais ir kadugiais. Viduryje jo yra dvi dubi, ku­riomis pagal padavimą, nuėjo kiaurai žemių rūmai. Dubės prižėlę karklų, dugno jų ne­matyti. Niekas nedrįsta nusileisti į jas. Sako, jos netu­riu dugno. Eina, pasaka apie vienų kriauczių, nusileidusį su pagelba senelio, kuriu buvęs pats Dievas, po žemių į pra­keiktus Cziczinsko rūmus, bet asz tos pasakos neatmenu. Rasi kas isz skaitytojų žino ją tegul padūda.

Andrius A. A. Upytė ir Sicinskio kalnas // Vienybė lietuvininkų (Plymouth). – 1893, Nr. 10.

Upytė

Upytė (Kauno gub. Pan. p.). Kas buvę Upytėj ir nematė Čičinsko kalno, panašus anas į keleivį, kurs buvęs Ryme nematė Popežiaus. Beveik visa Lietuva žino Čičinsko kalną. Apie tą kalną užsilaikė toksai padavimas. Žmonės kalba, kad Upytė senovėje buvo didelis miestas. Jau bus keli šimtai metų, kaip ten gyveno to krašto valdovas p. Čičinskis, kuris pragarsėjo negirdėtu žvėriškumu; sutikęs žmogų liepdavo lipti į medį ir kukuoti, kaip gegutė, o patsai tuo tarpu jį nušaudavęs. Kad vieną kartą pirmoje dienoje Kalėdų įjojęs raitas į bažnyčią užmušė kunigą belaikanti prie altoriaus mišias. Grįžtant jam iš bažnyčios nutrenkė jį Perkūnas. Toje pačioje valandoje prasmegęs į žemę jo dvaras. Vietą, kur nuskendo jo dvaras, žmonės tebevadina Čičinskio kalnu. Tas kalnas dabar iš visų pusių apsiaustas klimpančioms pelkėmis Vešetos upelio; vidury to kalno yra gilus griovys; ten sako buk nuskendę Cičinskio trobesiai. Pati gi lavoną (kuną) Čičinskio kelis sykius mėginę užkasti žemėje, bet visados rasdavę išmestą ant viršaus, mat ir žemė nenorėjo priimti į save tokio didelio nusidėjėlio. Tada išdžiovinę (išbalsamavę) jo kuną laikydavo tam tyčia padirbtoje šepoje, kuri stovėdavo bobinčiuje. Dar neperseniai miręs Upytės zakristijonas Ramanauskas nešiodavo Čičinskį net ant vakaruškų. Tik 1863 metais mirus kokiam ten apiceriui iš išgąsčio nuo Čičinskio, valdžia liepusi palaidoti nabašniką. Iškasę duobę ir įstatę į ją Čičinčkio lavoną, rėžę jam per galvą su lenta, kad visas subyrėjęs ir jau daugiaus iš žemės nebeišlindęs. Apie Upyte šiandiena dar daug galima rasti senelių, kurie savomis akimis matė Čičinskio lavoną; sako kad jo nosis buvo jau pelių apgraužta. Ant kiek teisingas šis žmonių pasakojimas apie Čičinskį atsakys gal koks nors istorikas tyrinėtojas.

„Upytė” // Vienybe. – 1908, Nr. 33, p. 515.