Daugailiai
Daugailiai
Adresas
Daugailiai. Žemėlapyje pažymėta miestelio centre esanti automobilių stovėjimo aikštelė.
GPS
55.588701956515, 25.837005972862
Prie senojo Kauno—Zarasų—Daugpilio—Petrapilio pašto kelio, kurį perkerta vieškeliai į Salaką, Tauragnus, Dusetas, 1 km į pietryčius nuo gražaus Indrajo ežero, yra Daugailių miestelis. Nuo kitų didesnių apylinkės centrų — Utenos, Salako, Tauragnų, Dusetų, Užpalių, juos skiria maždaug vienodas 18—20 km tarpas.
Gana gausūs senovės radiniai — akmens, bronzos, geležies amžių įrankiai, piliakalniai, senkapiai ir kiti archeologijos paminklai rodo, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa nuo seniausių laikų. Iš jų seniausieji, aptikti Žadavainių kaimo laukuose, siekia III-IV a. po Kr. Tokiu būdu Daugailių apylinkes reikia priskirti prie pačių seniausiųjų Lietuvos gyvenviečių. Pačiame Daugailių miestelyje yra aukštas įdomus balno tipo piliakalnis, istorijos šaltiniuose žinomas jau 1234 m.; tai viena iš to meto Lietuvos gynimosi grandžių — pilaičių prieš kalavijuočius (drauge su kitais gausiais apylinkės piliakalniais). Už poros šimtų metrų į rytus nuo piliakalnio yra kitas kalnas, dar ir dabar žmonių vadinamas Aukakalniu, arba Kaukakalniu. Ant jo viršūnės guli nemažas akmuo lygiu paviršiumi su deginimo žymėmis. Manoma, kad čia senovėje galėjo būti deginamos aukos. Tačiau apie pačius senuosius Daugailius nedaug kas žinoma: jie, greičiausiai, išnyko su pačia medine pilaite ir jokių žinių nepaliko. Neaišku, kaip tada ši vietovė ir vadinosi. Tuojau prie Daugailių yra nedidelis Gojaus kaimelis, o prie jo mažas, bet labai jaukus pušynėlis. Kaimelio vardas rišamas su senosios lietuvių tikybos laikais.
Tikresnių istorinių žinių apie Daugailius tėra iš XVIII a. pradžios. Tuo metu apylinkės stambesnis centras buvo ne dabartiniai Daugailiai, bet Staskūniškio (dažnai vad. ir Daškūniškio) dvaras. Šio dvaro žemėje, pora km į pietus nuo Staskūniškio dvaro, dvarininkas Daugėla įkūrė kaimą, kuris jo vardu ir buvęs pavadintas. Tačiau kaimas ar kita gyvenamoji vietovė čia galėjo atsirasti ir anksčiau. Vietovės pavadinimas kilęs iš dvarininko Daugėlos vardo. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Tada vietovė buvusi keturių vieškelių sankryžoje. Tuo metu parapijų buvo retai, dėl to Daugailiai buvo priskirti Dusetų parapijai (apie 18 km atstu). Turint galvoje blogus anų laikų kelius, daugailiškiaims buvo tikrai nelengva pasiekti Dusetas.
1744 m. Vilniaus vyskupystės Tauragnų, Dusetų ir Utenos parapijų kaimų sąrašuose minimi šie Daugailių apylinkės kaimai: Peberžė, Žvilbučiai, Murliškės, Gutaučiai, Stakūniškis, Daugailiai, Drūsėnai, Garniai, Bajoriškės, Narvydžiai, Antandrija, Taukeliai, Daržiniai, Kubiliai, Juknėnai.
Kada Daugailiuose buvo pastatyta pirmoji koplyčia, tikrų žinių neturime. J. Kurczewskis savo knygoje „Biskupstwo Wilenekie„ paskelbtame bažnyčių, filijų ir koplyčių, įsteigtų 1387-1744 m. būvyje, mini ir Daugailių koplyčią, tada priklausiusių Kupiškio dekanatui. Taigi koplyčia čia galėjo atsirasti, greičiausiai, XVIII a. pradžioje, o gal XVII a. pabaigoje. V. Abramavičius 1963 m. išleistuose Inventorių aprašymuose mini Vilniaus kapitulos aktuose rastų Daugailių bažnyčios inventorių (Inwentarz košciola Daugielskiego), surašytų dviejuose lapuose 34 x 20,5 cm formato; datuotas 1747. 01. 10. Inventoriuje aprašyti altoriai, liturginiai rakandai, aukso ir sidabro dirbiniai. Taigi atrodo, kad tais metais Daugailiuose būta nebe koplyčios, o bažnyčios. Daugailių filijai vadovauti ir aptarnauti iš Gelvonų atkviestas vienuolis pranciškonas. Daugailių bei apylinkės žmonės buvo labai prisirišę prie senosios tikybos bei jos papročių, dar gerbę senojo kulto vietas. Taigi ir pirmoji bažnyčia stovėjusi ant piliakalnio viršūnės. 1766 m. kunigaikštis Radvila, tada valdęs Staškūniškio bei Daugailių žemes, bažnyčią atstatė toje pačioje vietoje. Čia buvo ir pirmosios katalikiškos filijos kapinės: daugailiškiai mirusius laidodavę greta jų žemę ir pilį gynusių didvyrių. Dvi ar net tris iš eilės ant piliakalnio stovėjusias bažnyčias sudeginusi perkūnija. Dar mūsų laikais buvo gyvi pasakojimai apie tuos pastatus, rodomos pamatų liekanos. Išliko ir dalis nuo piliakalnio iki Salako vieškelio, ėjusios klevų alėjos bei senovinio kelio. Kalno viršūnėje buvusių kapinių vietų liudija gausūs dar nesupuvusių karstų bei žmonių griaučių radiniai, kurių didelė dalis sunaikinta I pasaulinio karo metu, vokiečiams įsakius kasti iš piliakalnio šlaito žvyrą kelių taisymui. Kai jau gera dalis piliakalnio buvo nukasta ir nemaža griaučių atrasta, piliakalnio-kapinių ardymas sustabdytas.
Pagal padavimus bažnyčia nugrimzdusi į kalno gelmes, o jos didįjį altorių su šventu paveikslu vėjas nunešęs į piliakalnio papėdę:
Čia, pagal Dievo valią, turėjusi stovėti naujoji bažnyčia, kuri ir buvo ten pastatyta. 1883 m. kun. Antano Rimševiciaus rūpesčiu ir parapiečių aukomis ji buvo perstatyta, padidinta. Gal tada, o gal anksčiau, pastatyta ir klebonija bei kiti parapijos ūkio pastatai. 1938 m. bažnyčia atremontuota, sutvarkyta šventoriaus mūrinė tvora; maždaug tuo pačiu metu gerokai aptvarkytos ir kapinės (senosios jau nuo senų laikų buvo aptvertos mūrine tvora). Parapija priklausė Zarasų dekanatui, 1936 m. apjungė 2441 kataliką.
Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. palietė ir Daugailius. Birželio mėn. iš Ukmergės per Aluntą, Uteną (taigi ir Daugailius), Zarasus, Brėslaują Polocko link žygiavo prancūzų Udino korpusas. Senesnieji vietos gyventojai dar pasakodavo apie prancūzų žygiavimą. Vėliau čia buvo atvykęs ir Daugailiuose nakvojo prancūzus persekiojęs rusų kariuomenės dalinys.
Daugailiai buvo prie senojo pašto kelio. Čia sustodavo pašto vežimai, buvo keičiami arkliai. Kelionę diližanais eilėraščiais aprašė Antanas Baranauskas, keliavęs ir pro Daugailius 1858-1862 m.
1831 m. sukilimo metu į Daugailius atvyko Emilijos Plateraitės rinktinė, iš Daugailių pašto stoties sukilimo reikalams nusavinusi 30 arklių. Taigi tada Daugailių jau būta šiokio tokio punkto. Pravedus Kauno-Daugpilio plentą, stotis išplėsta; XIX a. gale jai pastatyti nemaži mūriniai rūmai su arklidėmis bei užvažiuojamuoju kiemu.
Ir 1863 m. sukilimo audra praslinko pro Daugailius. Staškūniškio dvare, kurį tada valdė Melnikovas, ūkvedžiu tarnavo Kazimieras Lukošiūnas, vienas iš sukilimo vadų. Sukilimui prasidėjus, jis organizavo sukilėlius savo gimtųjų Dusetų apylinkėse. 1863. 05. 20 jo vadovaujami ginkluoti sukilėliai atvyko į Daugailius ir apylinkes, užėmė Staškūniškio dvarą, iš kurio paėmė porą arklių, vežimą ir balną. Vietos gyventojai sukilėlių tarpe nesunkiai atpažino Lukošiūną ir buv. Staškūniškio dvaro namų tarną Petrauską. Jų tarpe buvo ir daugiau daugailiškių. Iš Staškūniškio sukilėliai patraukė Dusetų link…
Iki baudžiavos panaikinimo daugailiškiai baudžiavą ėjo įvairiuose apylinkės dvaruose bei palivarkuose, kurių valsčiaus ribose buvo keliolika: Staškūniškis, Bajoriškiai, Taukeliai, Vėlaikiai, Zastronas, Žvilbučiai, Savasai, Deksnys, Radeikiai, Garniai, Vėriškės, Murliškes ir kt.
Jau spaudos draudimo laikais Daugailių apylinkes retkarčiais pasiekdavo lietuviškas laikraštis, knyga, bet daugiausia buvo išplitusios Prūsuose spausdintos maldaknygės. Draudžiamąją literatūrą atgabendavo kitų apylinkių knygnešiai (Petras Zizas); platintojų buvo ir pačių daugailiškių (Galinis ir kt.). 1905 m. priešrusiškas judėjimas palietė ir Daugailius. Buvo sušauktas gausus mitingas, išrinktas atstovas į Vilniaus seimą, domėtasi platinamais atsišaukimais, sudaužyta daugailiškius labai skurdinusi rusų degtinės monopolio krautuvė, pareikalauta lietuvio mokytojo. Atgavus spaudą, daugelis žmonių užsisakydavo lietuviškus laikraščius; lietuviška knyga darėsi vis dažnesnis svečias, buvo pradėti ruošti lietuviški vakarai; pirmasis spektaklis suruoštas Vėlaikių dvare 1909. 08. 9. Vėliau jų buvo daugiau, vaidinta daugiausia ūkininkų klojimuose. Daugailiuose buvo rusiška pradžios mokykla, bet kaimuose buvo suorganizuotos kelios nelegalios mokyklėlės, daraktorių vedamos. Šios mokyklėlės paruošė nemaža šviesių žmonių. Taigi jau prieš I-jį pasaulinį karą Daugailiai buvo priskiriami prie šviesiausių lietuviškų parapijų. Šviesesnieji ir labiau pasiturintieji tėvai savo vaikus siuntė į Daugpilio, Mintaujos, Rygos ir kitas mokyklas. Daugailių bažnyčioje pirmąsias šv. mišias atlaikė šie daugailiškiai: Mečislovas Reinys, Teofilis Matulionis, Juozas Čepėnas, Mamertas Lumbė, Petras Prunskis ir daug kitų. Prie švietimo kilimo ir tautiško apsisprendimo daug prisidėjo ilgametis parapijos klebonas kun. Kazimieras Kiršinas, išbuvęs čia nuo 1888 iki 1935 m.; jis lankė ūkininkus, nuoširdžiai su jais bendravo, skatino vaikus mokytis, pats buvo pažangus, kultūringas, sekė lietuvišką spaudą ir visais atžvilgiais buvo tikras Daugailių parapijos tėvas. Iš senų laikų bažnyčioje dar buvo skaitoma „pagal madą“ įvesta lenkiška evangelija, nors lenkų Daugailių apylinkėse nebuvo ir niekas jos nesuprato, nesiklausė, išskyrus dvarponį Varatinską. Nusibodo tauriam lietuviui kun. Kiršinui ją skaityti, taigi vieną dieną pasišaukė jis poną Varatinską į kleboniją ir jam pareiškė: „Matai, pone, dėl tavęs vieno turiu varginti visą bažnyčią. Jeigu tu supranti lietuviškai, tai ir sek ją šia kalba, o jeigu nesuprastum, ateik po pamaldų į kleboniją: aš tau vienam specialiai perskaitysiu ją lenkiškai“. Varatinskas lietuviškai ne tik suprato, bet ir gražiai kalbėjo, nes pats buvo lietuvis. Jo duktė vėliau buvo aktyvi pavasarininkų veikėja, o sūnus 1919 m. tėvo arkliu išjojo į Kauną, įstojo į Lietuvos savanorių kūrėjų eiles, buvo pasiųstas į Lenkiją specialaus uždavinio ir ten žuvo.
Iki I-jo pasaulinio karo Daugailiai priklausė Zarasų aps. Antalieptės valsčiui. 1903 m. miestelyje buvo 419 gyventojų. Karo metu (1915 m.) miestelis smarkiai nukentėjo: nemaža dalis Daugailių sudegė; nukentėjo ir bažnyčia, kurioje buvo įruošta lauko ligoninė. Sudegintas senas pašto pastatas. Išsiskirsčius į vienkiemius, miestelis dar labiau sunyko. Nebegrįžus išbėgusiems Daugailių žydams, sunyko prekyba. Tik viena žydų Jankelio Švabskio šeima tesugrįžo į Daugailius ir, remiama Utenos žydų bendruomenės, įsteigė krautuvę. Švabskiai, būdami sąžiningi prekybininkai, buvo apylinkės gyventojų gerbiami. Išvažiuodami į Palestiną, savo prekybą perleido ne kitiems žydams, bet lietuviams. Tokiu būdu prieš II-jį pasaulinį karą Daugailiuose žydų nebebuvo.
1918 m. pasibaigus vokiečių okupacijai, į Daugailius ir apylinkes įsiveržė rusų bolševikai. Tai buvo sunkios dienos visiems daugailiškiams. Tik 1919 m. nepriklausomos Lietuvos kariuomenė pasiekė Daugailius ir birželio 3 d. išvadavo juos iš bolševikų. Iškankinti daugailiškiai Lietuvos kariuomenę sutiko su džiaugsmo ašaromis, ir nemaža jaunų vyrų savanoriškai įstojo į jos eiles. Miestelyje buvo įkurtas pulko (vėliau brigados) štabas. Iš čia buvo duodamos direktyvos mūsų kariuomenei jos kovose su bolševikais šiaurės rytuose. Apylinkėse vykusios smarkios kovos pareikalavo nemaža aukų. Vien Daugailių kapinėse palaidota keliolika lietuvių karių, žuvusių dėl šios žemės laisvės. Čia yra ir karininko J. Sidaravičiaus, pirmojo mūsų karo mokyklos paruošto jauno karininko, žuvusio dėl Lietuvos laisvės Balčių laukuose (žr. Zarasų aps.), kapas. Kapinėse ilsisi ir vieno Lietuvos kariuomenės nežinomojo kareivio palaikai.
Nepriklausomybės pradžioje gyvenimas ėmė gyvėti. Jau 1921 m. įsisteigė veiklus Šaulių būrys, be ko kita, savo vyrais parėmęs ir Klaipėdos krašto vadavimo akciją. Tuojau susiorganizavo muziko Ant. Ilčiuko vedamas stipresnis choras. Pasikeitė gerąja kryptimi ir Daugailių veidas. Kaimai išsiskirstė į vienkiemius. Iš trilaukės ūkio sistemos pereita į daugialaukę, įveista daug naujų sodų, įsigyta naujų galvijų veislių, išplėstas pieno, gyvulių, kiaulių ūkis. Žmonės gražino sodybas, gerino žemę. Pastatyta šešių komplektų pradžios mokykla, išaugo nauji bažnytiniai pastatai, motorinis Tarulių malūnas. Buvo valsčiaus valdybos, pašto, policijos įstaigos, sveikatos ir veterinarijos punktai, kooperatyvas (vėliau Utenos kooperatyvo skyrius), smulkaus kredito draugija, vaistinė, kelios krautuvės bei užeigos, linų mynimo dirbtuvė, pora vilnakaršių, kelios amato dirbtuvėlės ir kt. 1938 m., minėdami Lietuvos nepriklausomybės 20 metų sukaktį, vietos pavasarininkai pastatė miestelio aikštėje gražų 3 m aukščio cementinį paminklinį kryžių su trimis pakopomis. Daugailių jaunalietuviai prie pradžios mokyklos ir Kauno-Zarasų plento pastatė gražaus darbo medinį Vilniaus kryžių. Gyvai reiškėsi kultūrinės organizacijos, iš kurių minėtini šauliai, jaunalietuviai, pavasarininkai; visos šios organizacijos turėjo savo bibliotekas po 500-1000 knygų, ruošdavo vakarus, sporto šventes, koncertus; veikė pavasarininkų ir jaunalietuvių chorai; pastarasis pagarsėjo dažnomis gastrolėmis, varžybose laimėdamas geras vietas bei dovanas. (1938. 06. 26 šis 50-60 dainininkų choras, vedamas muziko V. Čiulados, jaunalietuvių chorų varžybose Šiauliuose, kuriose dalyvavo 56 chorai, laimėjo II-ją vietą). 1944 m. Daugailiuose buvo apie 350 gyv.
Okupacijų metais Daugailiai gerokai nukentėjo. Iš miestelio ir apylinkės rusai ištrėmė mirčiai keliasdešimt asmenų. 1941 m. sausio mėn., sovietinio „seimo“ rinkimų metu, nežinomi piktadariai išniekino ir sudaužė paminklinį cementinį kryžių. Tarp sudaužytų cemento luitų buvo pamesta ir Kristaus kančia. Vietinis milicijos skyriaus vedėjas, buvęs siuvėjas A. Kunčiūnas su Utenos aps. NKGB viršininku rusu Grigorijum Železniakovu susitarė piktadarių neieškoti, nes kryžių naikinimas įėjo į bolševikų programų. Tik raudonajai armijai jau išbėgus, Lietuvos policija pradėjo ieškoti nusikaltėlio, sunaikinusio kryžių. Iškvotus buvo sulaikytas Juozas Gaidelis. Kvota su nusikaltėliu buvo perduota Utenos karo komendantui, įtariamasis Gaidelis buvo rastas nebegyvas — pasikoręs ant kameros lango: jis teismo nebelaukė, pats nusiteisė.
1941 m. birželio mėn., sukilimo metu, daugailiškiai buvo aktyvūs, dar prieš vokiečių kariuomenės atėjimų sukūrė savo administracijos įstaigas, atstatė tvarką; susiorganizavęs partizanų būrys, vadovaujamas Simeono Valiukėno ir kitų, apvalė apylinkes nuo raudonųjų. Besitraukdami bolševikai padarė kiek žalos. Atvykę pasiimti komjaunuolių veikėjo Br. Sinicos, per klaidą paleido kulką į jo tėvą, jį mirtinai nušaudami. Taip pat apšaudė ir apdaužė bažnyčią, bet padaryti didesnę žalą nebebuvo laiko. Dar tebesant bolševikams lietuvių tautinę vėliavą Daugailiuose iškėlė broliai Girčiai.
1944. 07. 10 bolševikai vėl užėmė Daugailius. Per miestelį ritosi vokiečių ir rusų kariuomenių bangos, sudegindamos beveik visus pastatus, malūną. Naujos okupacijos pirmosios dienos buvo labai sunkios. Nemaža daugailiškių buvo suimta, kalinta, kankinta. Daug jaunų vyrų pašaukta į sovietinę kariuomenę. Iš tų, kurie išėjo į frontą, tik pusė tesugrįžo; kiti nėjo, slapstėsi miškuose ir sudarė laisvės kovotojų būrius. Beveik visi jie žuvo kruvinoje kovoje su atėjūnais, gindami savo šventą žemę, išlaikydami priesaiką, kurią buvo davę lietuviškų organizacijų eilėse. Ypač skaudžiai nukentėjo Garnių, Juknėnų, Narvydžių ir kt. kaimų jaunimas. Naujų deportacijų metu daug ūkininkų ir darbininkų ištremta, kiti patys turėjo apleisti savo ūkius. Į jų vietų buvo atkelti kiti, žemė sukolchozinta. Kai kurie 1941 m. ir vėlesnieji tremtiniai sugrįžo, tačiau netekę jėgų, sveikatos, energijos, palaužto kūno ir dvasios.
Sunykęs Daugailių miestelis kiek atsistatė daugiausia iš apylinkės kaimų tvirtesnių ūkininkų suvežtais pastatais bei trobelėmis, daugiau Antalieptės vieškelio link. Daugailiai virto „Pažangos“ kolchozo bei apylinkės centru. 1950-1959 m. priklausė Dusetų, dabar Utenos rajonui. Įruošus Antalieptės elektrinę jėgainę, Daugailiai sujungti su Antaliepte plentu.
Mūsų dienomis Daugailiai gatvinis miestelis, su trikampio formos aikšte centre. Svarbiausi statiniai: barokinė medinė Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1883 m., su dviem bokštais ir varpine), Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio paminklas (1940 m. apgadintas, 1989 m. restauruotas), Senoji pašto stotis. Veikia Daugailių pagrindinė mokykla (nuo 1988 m. joje veikia krašto muziejus), paštas, ambulatorija, vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka.
Miestelio šiaurės vakariniame pakraštyje telkšo Indrajai. Plentais pasiekiami Utena, Zarasai, Dusetos.