Dieveniškių Mokas
Dieveniškių Mokas, Generolas Mokas
Adresas
Dieveniškių Mokas. Žemėlapyje pažymėta tiksli akmens vieta.
GPS
54.2085836, 25.6551334
Dieveniškių Mokas
Dieveniškių Mokas, Generolas Mokas – apeiginis akmuo Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, Dieveniškių pilkapyne, apie 0,6 km į rytus nuo Šaltinių kaimo, 160 m į šiaurę nuo kelio 3924 Šadžiūnai–Dieveniškės–Švedų miškas.
Dieveniškių Mokas – netaisyklingo keturkampio stulpo formos akmuo, kraštinių ilgiai prie pagrindo 100, 80, 60 ir 90 cm, aukštis 1,6 m. Rastas per 1951 m. archeologijos ekspediciją prie VI–VII a. pilkapio. Pasak padavimų, po akmeniu palaidotas senis (ar generolas) Mokas. Dieveniškių Mokas priskiriamas Lietuvos pietinėje dalyje ir Baltarusijos šiaurės vakaruose paplitusių stulpo formos apeiginių akmenų grupei, būdingai jotvingių I tūkstantmečio vidurio laidojimo paminklams. Prie akmens buvo ieškoma lobių.
Istorija
Iki mūsų dienų paplitusios liaudies tradicijos, kada burtininkais ir žyniais laikomi ne žmonės, bet nebyliai akmenys, ir žmonės su įvairiais savo reikalais kreipiasi į juos, laukia jų užtarimo ir pagalbos. Nors tokių stebuklingų akmenų žynių bei burtininkų ir ne daug jau beturime. Daugis žmonių jau visai netiki į jų galią ir apie akmenų žynių galią dažniausiai tik padavimuose kalba. Tačiau kai kur žmonės paslapčiomis dar ir dabar į tokius akmenis kreipiasi ir jų užtarimo bei pagalbos prašo.
Tokie dar užsilikę pas mus akmenys žyniai bei burtininkai ir jų pagalbos ieškojimo tradicijos yra labai tolimų praeities laikų liekanos. Tuo būdu tie akmenys yra įdomūs praeities paminklai, kurie gyvai pažymi mums apie vieną žmonijos, o kartu ir lietuvių išgyventą ir dabar jau visai pamirštą dvasinio gyvenimo laikotarpį.
Mokai yra gyvi liudininkai tų laikų, iš kurių neturime rašto, nes tais laikais rašto visai nebuvo. Tokiu būdu archeologiniai duomenys tvirtina, kad vidutiniame neolite, t. y. apie 2000 m. pr. Kr., Lietuvoje apsigyveno indoeuropėnų tauta. Su Mokais siejamos tradicijos ir padavimai tikrai galėjo būti iš kartos į kartą perduotos ir iki mūsų dienų išlaikytos. Pirmieji šio krašto indoeuropėnai, nors ir plėtė mūsų krašte žemdirbystę ir gyvulininkystę, tačiau labiau iš medžioklės ir žvejybos gyveno. Savo medžiaginiu gyvenimu buvo visai panašūs į dar neseniai gyvenusias pirmykščios kultūros tautas.