Dubingiai

Dubingiai – miestelis Molėtų rajono savivaldybės pietuose, 20 km į pietus nuo Molėtų, ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero, kuris taip pat kartais vadinamas Dubingių vardu, šiauriniame krante. Dubingių seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Dubingių plano struktūra linijinė. Miestelyje 1958 m. pastatyta Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia, biblioteka, veikia kraštotyros muziejus (įsikūręs buvusioje smuklėje ir mokykloje), yra paštas, Asvejos regioninio parko direkcija, istorinis-kultūrinis paminklas – medinė Dubingių karčema (XIX a., ant aukštų mūrinių pamatų; restauruota 1969 m.). Prie miestelio stūkso Dubingių piliakalnis su XVI a. piliaviete (archeologijos ir istorijos paminklas), miestelis laikomas didikų Radvilų giminės tėvonija.

Nuo Dubingių pradedamos įdomios vandens kelionės (baidarėmis, valtimis) Asveja. Yra poilsiavietė, nuomojamos valtys. Apylinkėse yra Dubingių kraštovaizdžio draustinis. Iš Dubingių į Giedraičius kelias veda vos ne 100 m ilgio Dubingių tiltu per ežerą.

1334 m. kryžiuočių kronikose minima Dubingių žemė (lot. terra Dubingam). Kiti kryžiuočių antpuoliai buvo 1373 ir 1375 m.

Dubingiai — dvaras, pilis ir miestelis — buvo Lietuvos magnatų Radvilų valda (paskui Dubingius iš jų nupirko Tiškevičiai). Jie garsūs gražia gamta, buvusiais mūriniais rūmais ir mūrine kalvinų bažnyčia Asvejos ežero saloje. Ne veltui Radvilos titulavosi Biržų ir Dubingių kunigaikščiais. Dubingiai, skirtingai nuo Biržų, išaugusių prie Vilniaus — Rygos prekybos kelio, neturėjo patogaus susisiekimo su Lietuvos miestais nei Baltijos uostamiesčiais. Jie buvo toliau nuo prekybos kelių: apie 20 km nuo Vilniaus — Švenčionių kelio ir tiek pat iki Neries. Miestelis į didesnę gyvenvietę neišaugo.

XV a. Dubingiai, kaip ir Maišiagala, Kernavė — priklausė didžiajam kunigaikščiui. XVI a. pradžioje Dubingiai jau buvo Radvilų nuosavybė. Radvilų valdymo laikus, XVI—XVIII a., galima patyrinėti detaliau, negu iki šiol buvo daryta. Radvilų archyvas išliko Varšuvoje ir Minske. Dalis žinių apie Dubingių praeitį saugoma Tiškevičių archyve Vilniuje.

Dubingių pilis ir miestelis

Iki šiol išliko ežero saloje pilies mūrų ir kalvinų baž­nyčios griuvėsių liekanos. Pilis ir bažnyčia buvo pasta­tyti Jonušo Radvilos (mirė 1620 m.). Dubingių invento­riai, sudaryti 1634, 1651, 1652 ir 1661 m., išsaugojo tų pastatų aprašymus. Pilis buvo iš dviejų mūrinių pasta­tų (kamienica y kamieniczka przymurowana). Mūrinia­me pastate buvo du kambariai su septyniais stiklo lan­gais, krosnys iš baltų koklių ir kaminai, nuvesti į cent­rinį virtuvės kaminą, išmūrytą virš čerpių stogo. Mūri­nis namas turėjo pusrūsius, iš jų buvo apkūrenama iž­dinė (skarbnica). Iždinės langai — su geležiniais virbais ir geležinėmis langinėmis. Vidus buvo iškaltas pušų lentomis. Rūsiuose buvo laikomos javų atsargos. Buvo ten daboklė (turma) be langų ir alinė (piwnica).

1670 ir 1687 m. inventoriuose paminėta rūmai kalne (palete). Bet, sprendžiant iš aprašymo, tai buvo tas pats mūrinis namas su priestatu. 1670 m. vienas langas buvo užmūrytas (beliko trys viename kambaryje), o 1687 m. užmūryti jau du (beliko du). Stiklo languose nebebuvo. Ąžuoliniai langu rėmai supuvo, rūmams reikėjo remon­to, nes ,,mūras jau pradėjo plyšti”. 1686 m. pilyje dar pažymėtas dviejų aukštu bokštas (wieža) su dviem rū­siais, be įėjimo. 1670 m. kalne buvo pastatytas didelis šiaudais dengtas gyvenamas namas. Pilies kalnas nebu­vo aptvertas, nes ji iš visų pusių saugojo vanduo. Prie pilies rūmų išaugo ūkiniai pastatai: svirnai, arklidė, daržinė, degtinės varykla ir pirtis su virtuve. Bogusla­vas Radvila, vedęs savo giminaičio Jonušo Radvilos dukteri ir paveldėjęs Dubingius, mažai jais rūpinosi. 1661—1665 m. jo nurodymu buvo perstatoma Biržų pilis. Apie Dubingių pilies perstatymą nėra jokių duome­nų. B. Radvila Dubingius 1661 m. išnuomojo savo kredi­toriui J. Jespersui. XVIII a. Dubingius nuomojo M. Ty­zenhauzas, L. Pociejus, K. Puzyna, J. Bialozaras, I. Bohušas ir V. Giecevičius. 1808 m. lapkričio 30 d. juos nupirko Mykolas Tiškevičius.

Šiaurės karo metu buvo sunaikinta ir apleista dau­guma Lietuvos pilių ir rūmų, jie liko be stogų, negyve­nami. Taip atsitiko ir su Dubingių rūmais. Jie visai su­griuvo, tik vietomis bestovėjo sienos. 1702 m. doku­mente pasakyta, kad rūmų krosnys griaunamos, o plytos naudojamos kitoms statyboms.

XIX a. Dubingių dvaro bebuvo tik mūro griuvėsiai. Pilies kalne, kur kadaise buvo sodas ir tvenkiniai, augo vešli žolė. Devynis margus geros pievos kalne kasmet nušienaudavo Tiškevičiaus baudžiauninkai.

Pilies kalne buvusi kalvinų bažnyčia taip pat suny­ko. Radvilų giminės Biržų šakos smukimas, prasidėjęs XVII a. paskutiniame ketvirtyje, buvo ir kalvinų bend­ruomenės nykimas, katalikų įsigalėjimas. Pirmoji Du­bingių katalikų bažnyčia buvo įsteigta 1451 m. Giedrai­čių savininko Koreivos. Įsigalėjus kalvinams, katalikų bendruomenė buvo apribota, o bažnyčia sunyko. Pana­šiai kaip ir Biržuose, mirus Boguslavui Radvilai, katali­ke tapusi jo duktė Liudvika Karolina leido Dubingiuose pastatyti katalikų bažnyčią. 1686 m. inventoriuje jau minima katalikų bažnyčia miestelyje už tilto. Kalvinų bažnyčia kalne nyko. Tiesa, Liudvika Karolina 1693 m. patvirtino kalvinų kunigui 300 auksinų metinės algos ir ordinariją javais (per metus 10 statinių rugių, 9 miežių, 8 avižų, 1 kviečių ir 1 grikių). Kalvinų mūrinė bažnyčia jau buvo apleista. 1686 m. kalvinai skundėsi, kad bokš­tas apgriuvęs, kad bažnyčiai reikia skubaus remonto. Literatūroje nurodomi 1704 metai, kaip kalvinų bažny­čios sugriovimo data. Tai netiesa. 1735 m. į bažnyčią trenkė perkūnas ir uždegė. Pataikė į vėjarodę ir ją per­skėlė į dvi dalis. Iš bažnyčios aprašymo matyti, kad iki tol ji veikė. Iš bažnyčios daiktų paminėta: marmurinis stalas su septyniomis kojomis, ąžuolinė dengta sakykla, sidabro kielikas, Bresto biblija, epitafiumas, žibintai ir kt. Per gaisrą bažnyčios vidus sudegė, stogas įgriuvo. Mūro sienas buvo įsakyta uždengti šiaudais. Devyni bažnyčios langai buvo užkalti lentomis. Sveiki išliko tik rūsiai, gabalas stogo. 1760 m. bažnyčios siena, plyšusi ties altoriumi, išgriuvo. „Bobinčiuje” įgriuvo rūsiai. Bet 1762 m. vėl pažymėta: „mūrinė bažnyčia su vienu aukštu bokštu, jos stogas neseniai atnaujintas”. 1777 m. dar stovėjo centrinė frontono dalis ir bokštas (facyata y wieža). XIX a. viduryje pastebėta, kad iš buvusios kalvinų bažnyčios beliko griuvėsių krūva.

Ankstyviausiuose Dubingių inventoriuose minimi du tiltai per Dubingių ežerą nuo kalno: didysis, nuo Vil­niaus pusės, jungiąs per ežerą kelią su pilies kalnu, ir mažasis — nuo kalno į miestelį Anturkės (Inturkės) link. XVII a. inventoriuose teigiama, kad ir miestelis kadaise buvęs pilies kalne.

XVII a. viduryje Dubingių miestelis buvo išsidėstęs apie pilies kalną už ežero. 1634 m. miestelis, kuriame buvo 32 gyventojai, turėjo 49 valakus žemės. Miestelį sudarė Dubišių, vėliau pavadintų Ciūniškiais (Ciwuniszki), — už mažojo tilto, Laumikonių (Lawnikance) — už didžiojo tilto ir Voronių dalys. 1666 m. pažymėta, kad miestelis turėjo 55 valakus žemės ir 36 gyventojus. 1687 m. minėtos miestelio dalys atskirtos nuo valsčiaus, nors miestelėnai niekuo nesiskyrė nuo valstiečių. Taip buvo daroma dar ir XVIII a. pradžioje. Tik XVIII a. vi­duryje miesteliui nebuvo priskirta Ciūniškių dalis (11 kiemų ir 14 valakų žemės, kurių 7 buvo tušti). Laumi­konių ir Voronių dalys pavadintos kaimais ir priskirtos prie valsčiaus. Tai pažymėta 1767 ir 1768 m. invento­riuose. XIX a. pradžioje miestelis buvo dar labiau su­mažintas. Nuo jo atskirtas Ciūniškių kaimas, o mieste­liui palikta tik daržai. 1808 m. miestelyje pažymėta 7 kiemai, moką 99 auksinus ir neiną lažo.

Dubingių miestelis neišaugo ir XIX a. pirmojoje pu­sėje. 1816 m. jame buvo 6 gyventojai, 1838 ir 1848 m.— 10 gyventojų, iš jų 6 žydai. Miestelis neturėjo turgaus teisių. Dargi vienas iš pagrindinių dvaro pajamų — smuklių nuomą — teikė ne miestelis, o valsčius. Nuo 1768 iki 1808 m. pelnas iš smuklių išaugo nuo 2 tūkst. iki 3,5 tūkst. auksinų, o smuklių skaičius per tą laiką padidėjo nuo 11 iki 18. 1842 m. B. Tiškevičius pastatė Dubingiuose naują smuklę.

Dubingių palivarkai

Ankstyviausiame Dubingių — 1639 m.— inventoriu­je aprašytas Dubingių palivarkas prie Ilgo ežero, turįs 14 valakų žemės. Jo ūkiniai pastatai: daržinė, klojimas, svirnas, jauja ir virtuvė. Palivarke buvo sėjama 28 sta­tinės (po 72 gorčius) rugių, 4 — kviečių, 3,5 — miežių, 25 — avižų ir 3 statinės grikių. Galimas dalykas, kad 1634 m. kiti palivarkai liko nepažymėti, nes 1652 m. pasakyta, kad „senu išmatavimu” (matyt, valakų refor­mos metu ar kiek vėliau) Dubingiuose buvo įkurta net 6 palivarkai: 1) Jurkiškių su Sidabrių, Dvariškių ir Ba­joriškių kaimais; 2) Našiūnų su Našiūnų kaimu; 3) Mi­koliškių su Petkūnų ir Verbylų (Verbyliškių) kaimais; 4) Našiškių su Trumpakojų, Dailidžių ir Kunkurėlių kai­mais; 5) Zaleciškių (šis palivarkas buvo prijungtas prie Dubingių palivarko); 6) Dubingių su Bajorėlių, Bumbiančių, Kaušynių, Kreivių, Greičiūnų, Maldžiūnų, Pažaugėdų, Pivovarčių kaimais ir daugybe užusienių. 1661 m. minima tik trys palivarkai: Dubingių, Našiškių (prie Žverno ežero) ir Zaleciškių (prie Vizbaro ežero). Tačiau tuose palivarkuose nebuvo „nei pastatų, nei pa­sėlių“. Matyt, karo metu ūkis buvo sunaikintas. 1666 m. išvardinti šeši įau minėti palivarkai ir kad jiems priklausė 41 valakas žemės. Bet iš tikrųjų tai buvo tik palivarkų vardai. 1670 m. minimas vienintelis Dubingių palivarkas, ir tas pats tuščias. Buvo siūloma išdalinti jo žemes bajorams ir žiemionims. 1686 m. instrukcijoje pasakyta: „nežinau, dėl kokių priežasčių Dubingių palivarko arimai sumažinti ir apleisti dirvo­nu”. 1687 m. Dubingių palivarke jau buvo sėjama 41,5 statinės rugių, 8 — miežių, 14 — avižų ir po 2 statines grikių ir žirnių. Nesuspėta atstatyti palivarkų, kai vėl juos sukrėtė Šiaurės karas. Po šio karo sunaikinimų dar 1735 nei 1740 m. palivarkų arimų visai neminima. Pa­žymėtos tik pievos. 1736 m. buvo pasakyta: „Dubingių palivarko žemės maža, ir ji mišku apaugusi.” Buvo siū­loma ištuštėjusias valsčiaus valstiečių žemes užsėti dva­ro javais ir tokiu būdu prijungti prie palivarko. 1735 m. taip pat buvo reikalaujama: „geriausias tuščias žemes apsėti dvaro javais ir, nors valstiečiai prašytų jas perleisti už trečią pėdą, to neleisti, nes mažai yra dvaro žemės”. Dvaro administratorius rūpinosi atkurti pali­varkus ir baudžiavą. Vos tik ūkis apskritai ėmė atsista­tyti, tuojau buvo plečiami ir palivarkai, baudžiava ir baudžiavinis ūkis su jo atributais: degtinės varykla, di­dėjančia galvijų banda, ūkiniais trobesiais, lentpjūve; buvo sustiprinta ežerų ir miškų naudojimo priežiūra. Palivarkų valdytojai, veikiami rinkos poreikių, pamažu ėmė darytis verslininkais.

1760 m. Dubingių palivarke buvo sėjama 21 statinė rugių. 1768 m. minima jau trys palivarkai: Dubingių, Gaveikių ir Našiškių. Nuo šio laiko palivarkų istorija negrįžtanti, t. y. minėti palivarkai XVIII nei XIX a. nebeišnyko. Dubingių palivarke pažymėta 315 margų, ar­ba 10,5 valakų, ariamos žemės, kurioje kasmet sėta 24 statinės rugių, 5 — miežių, 20 — avižų ir po 2 statines grikių ir žirnių. 1777 m. minėtuose trijuose palivar­kuose buvo sėjama 40 statinių rugių, 10 — miežių ir 43 statinės avižų. Pasėliai tokie pat buvo ir 1786 m.

XIX a. viduryje Dubingių žemė buvo tiksliai išma­tuota ir sudarytas jos kadastras. 1851 m. tai atliko mati­ninkas Zenonas Maleckis. Jis sudarė geometrinį tų metų Dubingių inventorių ir pateikė 34 spalvotus miestelio, palivarko ir kaimų planus. Ariama žemė (198 valakai) buvo įvertinta taip: 37 valakai — gera, 146 — vidutinė, 15 — prasta. Dubingių dvare buvo 566 valakai 20 mar­gų, arba 11 102 dešimtinės, žemės. Šešiuose palivarkuo­se ariamos žemės buvo 947 margai (Dubingių-Zaleciškių — 274 margai, Našiškių — 97, Gaveikių — 144 ir naujai įkurtuose palivarkuose: Žeimiškių — 61, Adomaitiškių — 125 ir Sniegių — 238 margai). Per 100 metų (nuo XVIII a. vidurio) palivarkų ariamos žemės plotai išaugo 3 kartus. Palivarkų ir valstiečių ariamos žemės plotų santykis XIX a. viduryje buvo 1 : 6.

Dubingių palivarkui priklausė miestelis, Ciūniškių, Laumikonių, Murališkių, Mikoliškių, Turliškių, Daili­džių, Kerulių, Labotiškių, Purviniškių kaimai ir daugy­bė užusienių. Gaveikių palivarko žemes dirbo Dirmeitų, Labotiškių, Sidabrių, Gaveikių, Šakimo, Zalktynės, Šiulpiškės kaimų valstiečiai. Našiškiams buvo prirašyta Ke­rulių, Dailidžių ir Trumpakojų kaimai. Naujai įsteigtą Joniškio palivarką dirbo Dirmeitų, Joniškio, Sidabrių, Žalktynės kaimai, o Adomaitiškių—Verbyliškių, Voronių kaimai. Senas Žeimiškių palivarkas buvo atkurtas Adomaitiškių užusienyje. Visos dvaro žemės ariamos buvo 38%, pievų — 10%, miško — 34%, ežerų upių — 10%, o kita — balos, keliai ir ginčijama žemė. Didesnė­je dvaro dalyje imta net atauginti mišką. Tik vienoje dvaro žemių pusėje, už Baluošo ežero, tęsėsi dideli miš­kai (iki 15 km ilgio) — Purviniškių ir Jankūniškių.

Pažymėtina, kad atskirų palivarkų plotai nedidėjo. Pvz., Dubingių palivarke apie 10 valakų ariamos žemės buvo 1768, 1808, 1816, 1841 ir 1851 m. Tuo tarpu bend­ras palivarkinės žemės plotas, valstiečių žemėje kuriant naujus palivarkus ir priskiriant jiems atskirus kaimus, augo. Todėl naujai sukurtų palivarkų kaimai buvo per­vedami nuo činšo į lažą. Augo nauji palivarkai, stiprėjo ir baudžiava. Kai kurie palivarkai buvo nuomojami. Du­bingiai šiuo atžvilgiu nesiskyrė nuo kitų Lietuvos dva­rų. Nuo XVIII a. pabaigos visoje Lietuvoje buvo kuria­mi nauji palivarkai ir plečiamas lažinis darbas. Matyt, kylant javų kainoms, dvarai gaudavo didesnes paja­mas iš palivarkų, apdirbamų prievartiniu darbu, negu iš činšo. Dubingiuose dvaro pajamos nuolat augo. 1634 m. valstiečiai (be miestelio) mokėjo 335 lietuviškas kapas (837 lenkiškus auksinus) činšo. 1670 m. činšas padidėjo iki 995 auksinų ir dar 100 auksinų pajamų iš smuklių. 1687 m. činšas su nuoma sudarė 3 255 auksinus, smuk­lės — 280 auksinų, 600 auksinų įvertinta palivarko pro­dukcija, 500 auksinų pajamų — iš ežerų. 1735 m. činšas smuko iki 3 042 auksinų.

Dubingių dvaro pajamos smarkiai padidėjo XVIII a. antrojoje pusėje. Realus pajamų padidėjimas buvo men­kesnis, negu nominalus, parodytas lentelėje. XVIII a. antrojoje pusėje javų kainos Baltijos jūros uostuose pa­kilo 2—2,5 karto. XIX a., ypač III—IV dešimtm., jos kri­to. Tačiau dvaras XIX a. pirmojoje pusėje išsaugojo ir net padidino savo pajamas. Tai padarė stiprindamas valstiečių išnaudojimą ir intensyvindamas ūkį.

Dubingių valsčius

Valsčiuje XVII a. viduryje buvo 175 gyventojai: 116 lažininkų, 32 bajorai ir 27 žiemionys. Po Šiaurės karo gyventojų skaičius sumažėjo iki 154: 35 lažininkai, 76 bajorai, 21 žiemionis, 16 činšininkų ir 6 laisvi nuo prie­volių. Tik 1740 m. gyventojų skaičius prilygo 1670 m. gyventojų skaičiui. 1763 m. buvo 188 kiemai, 1786 m. — 247 kiemai: 59 lažininkų, 61 bajorų ir 127 žiemionių. 1795 m. revizijos metu Dubingiuose buvo iš viso 905 baudžiauninkai ir 178 laisvi žmonės (žiemionys). Sekan­čių revizijų — 1811, 1816 m. duomenimis, laisvųjų skai­čius buvo labai sumažintas, ir Valstybės turtų rūmai iš­kėlė dėl to Tiškevičiams bylą. 1808 m. Dubingiuose pažymėta 204 kiemai (68 lažininkų, 38 bajorų, 66 žiemio­nių, 13 šlėktų ir 19 eigulių). 1816 m. Dubingiuose liko 160 kiemų. 1811 m. Dubingių dvaras, priklausęs D. Rad­vilai, buvo išdalintas jo kreditoriams. Todėl ir sumažė­jo kiemų skaičius. Nuo Dubingių buvo atskirtas vadina­masis žiemionių ir bajorų Baranovo traktas. Todėl dva­re liko daugiau lažininkų. 1816 m. jų buvo 92, t. y. dau­giau, negu pusė gyventojų. Valstiečių padėtį labiausiai apibūdina jų valdomos žemės kiekis ir jos kokybė, gy­vulių skaičius ir prievolės. 2 lentelėje ir pateikiame duomenis šiais klausimais.

Dubingių valstiečių gyvulių skaičius nuo XVIII a. vidurio augo. Tai liudija apie sugriauto ūkio atstatymą. Jaučių buvo dvigubai daugiau, negu arklių. Tai būdinga rytų Lietuvai. Gyvulių skaičiaus mažėjimas nuo 1808 m. susijęs su Dubingių gyventojų mažėjimu, nes dvaras buvo apkarpomas.

XIX a. valstiečių valdoma žemė jau nebuvo skirsto­ma pagal šias grupes. Ji buvo padalinta į sodybinę ir priimtinę. Pažymėtina, kad Dubingiuose priimtinės že­mės kiekis XIX a. pirmojoje pusėje net išaugo, kai Lie­tuvoje apskritai ji išnyko ir visa virto sodybine žeme. 1808 m. Dubingiuose buvo 131 valakas sodybinės ir 74 valakai priimtinės, o 1850 m. — atitinkamai 166 ir 91 valakas. 1861 m. reformos metu valstiečiams buvo pa­likta po 19 dešimtinių žemės (160 valakų), o priimtinė žemė (91 valakas)—apie 33% visos jų valdytos že­mės — buvo atimta.

Dubingiuose daug žemės priklausė žiemionims ir bajo­rams. Dubingiai buvo magnato valda, ir čia buvo daug karo prievolę atliekančių gyventojų. Mokestiniu požiū­riu šių žmonių žemė skyrėsi nuo valstiečių, mokančių ,,didįjį činšą”.

Dau­giausia tuščios žemės buvo po Šiaurės karo, o priimti­nės — priešingai, baigiantis atstatomajam laikotarpiui. Tuščia žemė atsirado ne vien sunaikinimų ir epidemijų metais. Valstiečiai neturėjo darbinių gyvulių ir sėklos laukams apsėti. Arimai dirvonavo ir užaugo mišku. Baudžiavinis ūkis atsistatė per valstiečių ūkį. Tik po to buvo imta plėsti ir palivarkus. Iki XVIII a. septinto dešimtmečio pabaigos valstiečiai įsisavino du trečdalius tuščios žemės, o palivarkus imta plėsti tik atstačius vals­tiečių ūkį. Valstiečio kiemui XVII a. priklausė pusė va­lako ariamos žemės. Po XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios sunaikinimų atstatant ūkį XVIII a., valstiečio kiemas išaugo (per priimtinę žemę) iki valako. XIX a. pirmojoje pusėje dauguma valstiečių turėjo jau po pus­antro valako žemės.

Dubingių žemės buvo molingos su juodžemio prie­maiša. Tačiau gerų žemių buvo nedaug. Geriausios že­mės pažymėtos Ciūniškių, Pilveliškių, Sarališkių, Gaveikių, Voronių ir Nališkių laukuose. XIX a. pirmojoje pusėje jos duodavo vidutiniškai penktą grūdą. Kitų kai­mų (Mikoliškių, Muraiiškių, Giraičių, Dirmeitų, Sidabrių, Kreivių, Verbyliškių, Dailidiškių, Trumpakojų ir kt.) žemės buvo prastesnės, išaugindavo ketvirtą grūdą. Prasčiausios žemės buvo Kerulių, Deliškių, Degsnės, Našiūnų, Alkos, Kuriškių, Oreliškių, Žardelių, Šarkiškių, Baluošo ir kt. kaimuose. Vidurio Lietuvoje valstiečiai tuomet jau gaudavo aukštesnius derlius.

Valstiečių prievolės

Ankstyviausiuose Dubingių inventoriuose valstiečių prievolės pažymėtos nuo valako žemės. Tik nuo 1670 m. lažas žymimas nuo dūmo (kiemo), bet piniginės prievo­lės liko ir toliau nuo žemės kiekio. Lažas buvo pasto­viausias. 1634, 1652, 1670 m. lažo buvo po tris dienas per savaitę. 1666 m. inventoriuje užrašyta keturios dienos. XVIII a. pradžioje, susiaurėjus palivarkų plo­tams, lažas buvo sumažintas iki dviejų dienų per sa­vaitę. Nuo 1740 m. vėl imta reikalauti trijų dienų lažo (žiemos metu — dviejų). Toks lažas išliko 1768, 1777, 1808 m. Vasarą skaitant nuo šv. Jurgio (balandžio 23 d.) iki Visų šventųjų (lapkričio 1 d.), bus 26 savai­tės; po tris dienas lažo kiekviena, o likusios 26 savai­tės po dvi dienas — per metus lažininkui išeina 130 dar­bo dienų dvaro lauke. Lažo diena buvo nuo saulės pate­kėjimo iki laidos. 1816 m. įvesta keturios dienos per savaitę (trys dienos su gyvuliais ir viena pėsčiom), t. y. per metus 208 d. Toks lažas pažymėtas ir 1841 m.

Dubingiuose didelė lažo dalis buvo skiriama tal­koms. 1634 m. pažymėta tik dvi talkos per metus nuo valako žemės. Tuo tarpu 1652, 1666, 1687, 1768 ir 1777 m. valstiečiams buvo nustatyta 12 dienų talkos. Talkos buvo šaukiamos javams nuimti, šienauti, mėšlui vežti. 1666 m. į talkas jau ėjo po du žmones iš šeimos, 1687 m. javus piovė su talka visi darbingi žmonės nuo 15 iki 60 metų. XVIII a. pabaigoje tokios talkos — su vi­sa šeima — buvo skirtos tik šešios, o kitos šešios — po vieną žmogų.

Valstiečiai privalėjo vežti dvaro javus į miestus — Vilnių ar Rygą. 1652 m. nuo valako buvo viena pastotė, o 1687 m. — dvi. XVIII a. pabaigoje už neatliktas pasto­tes buvo imamas mokestis. 1768 m. buvo reikalaujama penkių pastočių nuo kiemo arba po 6 auksinus už kiek­vieną. Šias pastotes valstiečiai atlikdavo iš lažo dienų.

Be suminėtų darbų, valstiečiai privalėjo taisyti pali­varkų pastatus, tiltus, užtvankas, tverti tvoras, įdirbti žemę dvaro daržams, skalbti dvaro skalbinius, eiti sar­gybas ir dalyvauti medžioklėse bei gaudyti žuvį.

Dubingiuose ilgiau, negu kituose dvaruose, išliko na­tūrali duoklė, vadinama dėklą. Valstiečiai duodavo dvarui po statinę rugių ir avižų ir vežimą šieno. Taip pat išiiko sena prievolė gauto medaus pusę atiduoti dva­rui.

Žymiai sudėtingesnis buvo valstiečių činšininkų mokestis. Jis labiau ir kito. 1634, 1652 ir 1666 m. Dubingių lažininkas pinigais nuo valako mokėjo po 24 grašius. O činšininkas nuo valako mokėjo 4 lietuviškas kapas (po 60 grašių, arba po 10 lenkiškų auksinų). 1686 m. tas mokestis išliko koks buvęs. Tik bajorams jis buvo pa­keltas iki 18 auksinų (jie ėjo mažiau talkų), o žiemionims — 6 auksinai (jie ėjo karinę tarnybą).

Po Šiaurės karo sunaikinimų buvo įvestas vadina­masis didysis činšas. Valakas žemės, atleistas nuo kitų prievolių, kainavo 30 auksinų per metus, o bajoro vala­ko kaina liko kokia buvusi. Priimtinės žemės atstatant ūkį buvo daug, o dar daugiau tuščios. Todėl jos kaina augo lėčiau, negu činšinės. 1740 m. priimtinės žemės valakas buvo įvertintas 5 auksinais, 1768 m. — 7,5, 1777 m. — 8. Tuo tarpu činšas nuo valako augo sparčiai: 1768 — 26 auksinai, 1777 — 50 auksinų (bajorui — 32, žiemioniui — 40) ir 6 auksinai padūmės mokesčio. 1808 m. činšas — 55 auksinai, 4 už malkas ir 9 — padū­mės. 1816 m. činšas už pusantro valako pasiekė 120 — 130 auksinų. Dvaras buvo suinteresuotas, kad valstie­čiai imtų tuščią žemę, ir ją keleriopai pigiau atiduoda­vo, negu sodybinę. Todėl toji tuščia žemė buvo taip greit įdirbama. Įsisavinta tuščioji žemė tapo priimtine, o vėliau sodybine.

XIX a. smarkiai išaugo valstybiniai mokesčiai. 1841 ir 1848 m. činšininkas mokėjo dvarui už valaką 13 rb (85 auksinus) ir valstybei nuo kiemo 10 rb (66 auksi­nus). Rentą dvaras dalijosi beveik pusiau su imperija Taip pat pakilo lažininko mokestis — dvarui iki 3 rb (19 auks.), valstybei—10 rb (66 auks.). Valstiečių so­dybose atsiradusi šlėkta mokėjo iki 40 rb feodalinės rentos per metus. 1850 m. činšinis valakas buvo įvertin­tas 22,5 (148 auks.) ir 10 rb (66 auks.) valstybės mo­kesčio. 1857 m. činšinio valako rentos vertė pakilo iki 40 rb ir 10 rb padūmės (iš viso 330 auks.), o lažininkas iš viso mokėjo 20 rb (132 auksinus).

Viena iš Dubingių, kaip magnato valdos, ypatybių buvo gausus žiemionių ir bajorų skaičius. XVII a. žiemionys buvo šaukiami karo tarnybon ar ginti dvaro že­mės nuo užpuolimų. 1666 m. inventoriuje pasakyta, kad žiemionis, Radvilai atvykus į Dubingius, turi prisistaty­ti „su geru arkliu, šarvais, dviem pistoletais, karabinu ir gera apranga”. Jei kada žiemionis sėsdavo ant ark­lio, tais metais jis buvo atleidžiamas nuo ūkinių prievo­lių. Bajorai buvo siunčiami pašto tarnybon. Po Šiaurės karo žiemionys tik nuo 5 valakų pristatydavo vieną ge­rai ginkluotą raitelį žiemionių vėliavai. XIX a. nei žie­mionys, nei bajorai nebesiskyrė nuo valstiečių. Dar daugiau, jie neteko išimtinės teisės būti tik činšinin­kais. Niekas nebeprisiminė jų karinės šlovės. 1816 m. in­ventoriuje įrašyta: „Jeigu žiemionis ar bajoras kuriais metais nesumokės činšo, be jokių išlygų bus paversti lažininkais”. Dubingių kunigaikštystės kariai virto baudžiauninkais.

Dubingių apylinkių vietų vardai

Dubingiai yra senas lietuviškas kraštas. Jame buvo daug lietuviškų ežerų, upių, kaimų ir vienkiemių pava­dinimų, lietuviškų valstiečių pavardžių. Toliau pateik­sime kai kuriuos pavadinimus, kurių dauguma gyvo­joje žmonių kalboje ar administraciniuose padalinimuo­se nebeišliko. Tie užrašai čia pateikiami dokumento ori­ginalo kalba ir rašyba. 1654 m. inventoriuje pažymėta užusieniai: Urvinis, Papilakolnis, Kumpy, Trokolowkis, Uzuwozis, 1768 m. — Azolkis, Rurakalnis. 1735 m. pa­žymėtos pievos: Poboley, Lawinia, Kiszkiregis, Kimsinia, 1740 m. — Garnis, 1762 m. — Skierdymas, Szuderagis, 1777 m. — Gubesa, Trakie, Santokinis, Sapegalnis, Puszylinis, Awinkinia, Berzolukas, Rudymas, Sudaliszki, 1816 m. — Zyrgapiewis, Deylinia, Darymas, Szlapiala.

Dubingių krašte yra daug ežerų ir upelių. XVII — XVIII a. inventoriuose užrašyta šie ežerai: Olka, Ilga, Berzes, Wirunglis, Jodenis, Rudasele, Krakinis, Purvi­nis, Oszerinis, Warlinis, Razginis, Grasaytis, Kopinis, Szolnaytis, Zydrelis, Jodynis, Delinis, Oszalinis, Sniegi­nis, Awelinis, Azys, Warkinis, Unglinis, Dekiszkis, Giluzys, Pastuwelis, Aklis, Janulinis, Zerdjale, Wiatrolouzis, Aszginelis, Kolszynelis, Jodynelis, Mienasinis, Kup- rynis, Walksztynis, Baladele, Blakatynis, Bluzenis ir Galinis, taip pat ir upeliai: Ilga, Unksztys, Bradamay ir kt.

Pažymėtinos ir lietuviškos valstiečių pavardės. 1685 m. minimi: B. Gaydys, J. Nanelis, S. Szwedelis, T. Kukutis, K. Szukalis, K. Szunapetris, J. Skiersis, M. Wizynis, M. Gagiala ir kt. 1735 m. Dubingių dvare gyveno M. Okinia, J. Skrablinis, K. Bocianis, G. Gied­rys, M. Barczys, G. Czywelis, S. Žydelis, J. Gagis, M. Lyndynia (Lindyna), B. Builis, M. Warginis, B. Stukas, J. Garnis, M. Sniegis, J. Palusis, J. Jusis, S. Kurmi- nis, T. Trumpakois, J. Kirulis ir kt.

Mečys Jučas „Dubingių praeitis” // Dubingiai 1971 m., p. 49-66;

***

Pasakojo, kad čia senovėj gyveno milžinai. Einant į Dubingius, yra kalnas, ir ten kaulai yra apie pusantro metro. Tikrai man teko matyt. Tai žmonės ir sako, kad čia gyvenę milžinai. Kaip milžinas stovėjo ant vieno kalno prie ežero, o kitas kalnas — kur pilis, atstumo apie pusę kilometro, ir ant to kalno buvo kitas milžinas. Ir vienas sako kitam:
— Paskolink kirvį.
Tas pats iškiša ranką, o kitas paėmęs. Paskui kunigas pradėjo prašyt vietinius žmones — kada tuos kaulus surasit ir vietoj giliai užkąst: koks jis buvo, toks, bet žmogus.
Ir tuos kaulus rinko užkąst. Tie kaulai buvo tų milžinų. Prie tilto yra tunelis kalnas, tai, vadinasi, ir ten užkasė tuos milžinų kaulus.