Dubingių piliavietė

Dubingių piliavietė

Dubingių piliavietė (Pilies kalnas) – Lietuvos pilis Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, į pietvakarius nuo Dubingių, Asvejos ežero saloje, (dab. likęs pusiasalis) kalvoje, vadinamoje Pilies kalnu.

Dubingiai daugiau ar mažiau buvo liečiami XIX a. vidurio ir vėlesnėse studijose, skirtose reformacijai Lie­tuvoje, su ja susijusiai Radvilų veiklai, nušviečiant Lie­tuvos didžiosios kunigaikštienės, vėliau ir Lenkijos ka­ralienės Barboros Radvilaitės gyvenimą, apskritai Rad­vilų istoriją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės admi­nistracinį padalinimą ir valdymą, valstybės susidary­mą, trumpai apžvelgiant archeologinius paminklus, leidiniuose, skirtuose krašto vietovių istorinei-geografinei apžvalgai, straipsniuose periodikoje. Tačiau vis dėlto neturime pilnesnės šaltiniais pagrįstos Dubingių pilies, jos statinių, su pilim susijusių istorinių įvykių ap­žvalgos, plačiau dar nežinoma apie ketvirtojo dešimt­mečio pabaigos kasinėjimų kalne rezultatus, detaliau neapibūdinta piliavietės vieta kitų Lietuvos kultūros paminklų tarpe.

Rašytinės istorijos šaltiniai aiškiai kalba apie Dubin­gių pilį, nušviesdami artimiausius metus po Žalgirio mū­šio. J. Dlugošas pažymi, kad 1415 m., kai diplomatiniai santykiai su Vokietijos imperatoriumi ir kryžiuočiais, Moldavija, graikų Konstantinopoliu buvo gyvi bei įtempti, kai grėsė totoriai ir turkai, Jogaila su savo ka­rališkuoju dvaru lankėsi Lietuvoje pas Vytautą — Tra­kuose, Kaune, Veliuonoje, Vilkmergėje; po to, kaip pažymi autorius, vyko „į Dubingius, kur <…> Vytautas buvo pastatęs naują pilį (arcem novam)”. Reikšminga, kad Veliuonos, Vilkmergės pilys čia, kaip paprastai, va­dinamos castrum (pilis, įtvirtinta vieta, tvirtovė), tuo tarpu Dubingių pilies terminas arx (įtvirtinta kalva, pi­lis, tvirtovė) pabrėžia pastarosios pilies aukštį, mastą ir teikia tvirtesnį pagrindą šią Vytauto pilį sieti su šian­dien analogišką įspūdį paliekančia Pilies kalva saloje. Šalia Trakų, Drūkšių, Medilo, Platelių, Dubingiai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, stovėjusių ežero sa­loje.

1412—1413 m. rašytiniai šaltiniai mini naujas lietu­vių pilis Veliuonoje ir Varėnoje, prie kelių, vedančių iš vakarų ir pietvakarių, iš Ordino teritorijos į Lietuvos centrą Trakus ir Vilnių. Taigi, matyt, tuo metu, kai ka­ras su Kryžiuočių ordinu dar buvo nepasibaigęs, bus statyta ir minėtoji naujoji Dubingių pilis, saugojusi ke­lią į Vilnių iš šiaurės, nuo Livonijos pusės.

Livonijos ordino jėgos 1334 m., vedamos paties ma­gistro, niokojo Dubingių (terram Dubingen…) ir Šešuo­lių žemes, išžudė 1200 vietos gyventojų lietuvių. Reikšminga, jog kronikininkas pabrėžia, kad magistras su savaisiais tuomet buvo nuo Vilniaus už keturių my­lių.

Dubingių žemę riteriai niokojo dar 1373 ir 1375 m., abu kartus žiemą, vasario mėn, žygiuodami pro Taurag­nus, Uteną, Giedraičius ir kitas vietoves. Pastarojo žy­gio metu buvo didžiausias šaltis, labai gilus sniegas, ir kariuomenė tegalėjo eiti tik po vieną žmogų vienas pas­kui kitą. Tuomet žuvo Livonijos kariuomenės vadas (landmaršalas).

1375 m. Livonijos riterių puolimas Lietuvai buvo ypač sunkus, nes tuo pačiu metu Prūsijos maršalas su didelėmis jėgomis, talkininkais iš Prancūzijos ir Vokie­tijos, įsiveržė iš vakarų ir pro Darsūniškį pasiekė Tra­kus. O šiaurėje Livonijos jėgos įstrigo Dubingių apy­linkėse.

Taigi XIV a. minima Dubingių žemė — manytina, ir tuo metu Dubingiuose galėjo būti pilis ar įtvirtinimai. Priešas jų nepasiekė. Tam galėjo nemažai sutrukdyti ir šios vietovės gamtinės sąlygos, gerai tinkančios gy­nybai. Reikia manyti, kad jau šiuo laikotarpiu pilis sto­vėjo kalvoje, kurią panaudojo ir Vytautas, statydamas naują Dubingių pilį. Joje būdavo ir pats — 1420 m. va­sario 8 d. rašydamas laišką didžiajam Ordino magistrui, pažymi, jog rašyta „mūsų pilyje Dubingiuose. Vytau­tas Dubingiuose įkūrė bažnyčią, kuriai 1449 m. valdas užrašė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jo­gailaitis. Ji stovėjo pilyje, dab. Pilies kalne.

XV—XVI a. pradžioje Dubingiai, kaip pilis, feodalų dvaras, administracinis ir ūkinis centras, priklausė di­džiajam kunigaikščiui, kuris turėjo čia savo vietinin­kus. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio (1492 — 1506 m.) laikais, taip pat Žygimanto Senojo valdymo pradžioje tas pats vietininkas valdė Dubingius ir Maišiagalą. Po to Dubingiai teko didikams Radvi­lams. Čia valdė Jurgis Radvila (miręs 1541 m.) — Lietu­vos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (nuo 1508 m.), vėliau didysis etmonas (nuo 1533 m.), žymus karo vadas, už daugelį laimėtų mūšių su totoriais ir kry­žiuočiais vadintas Nugalėtoju (Victor). Kaip matysi­me, su Dubingiais dar glaudžiau buvo susijęs jo sūnus Mikalojus Radvila Rudasis.

Iš šio, XVI a. pirmos pusės, laikotarpio apie Dubin­gių pilį turime jau detalesnių rašytinių žinių. Čia, Rad­vilų dvare, nuo 1547 m. lapkričio mėn. 19 d. beveik penkis mėnesius gyveno Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, gražuolė Barbora Radvilai­tė, globoti pavesta jos broliui, Lietuvos Didžiosios Ku­nigaikštystės taurininkui Mikalojui Radvilai Rudajam ir didžiojo kunigaikščio dvariškiui, tuometiniam Merkinės seniūnui, kariui, gydytojui Stanislovui Davainiui. Po slaptų jungtuvių, kai Žygimantas buvo priverstas iš­vykti į Lenkiją Piotrkove šaukiamo seimo reikalais, ji čia praleido pilną neramaus laukimo ir politinės įtam­pos žiemą, kol 1548 m. balandžio 17 d. iškilmingai, kaip Žygimanto Augusto žmona, buvo įvesta į didžiojo kuni­gaikščio pilį Vilniuje. Minėtą Dubingių laikotarpį atspindi gana gausi Žygimanto Augusto, Barboros Rad­vilaitės, jos globėjų bei kitokia korespondencija, tei­kianti ir kai kurių reikšmingų detalių apie pačią Dubin­gių pilį.

Iš laiškų, kurie 1547 m. pabaigoje — 1548 m. pra­džioje Dubingiuose Davainio, M. Radvilos Rudojo bu­vo rašyti Žygimantui Augustui, sužinom, jog pilį, kur jie tuo metu gyveno, iš visų pusių supo vanduo ir tik tiltas jungė ją su sausuma, kad Dubingių kalną (su­prask — pilį — R. B.) jie laikė būsiant pakankamai tvir­tą netgi kokio nors netikėto puolimo atveju. Šie duo­menys neabejotinai rodo, kad tuo metu pilis buvo ežero saloje, dabartiniame Pilies kalne, o kad būtent šioje vietoje būta pilies ir kad atskiri jos statiniai statyti anksčiau, negu XVI a., liudytų tokie faktai.

Žinome, kad Barbora Radvilaitė apsigyveno „mūri­niame name”, kuris buvo gerai nuo vandens pusės sutvirtintas, turėjo rūsį, kad rūsio mūras buvo „ne nau­jas” ir dėl senumo, ankstesnio pilies valdytojo bei pa­ties M. Radvilos neapsižiūrėjimo įgriuvo Barborai ir ki­tiems esant pačiame pastate. Šie faktai rodytų, kad mūrinis pilies namas ar rūmai statyti anksčiau, gal būt, dar XV a. Tai, matyt, yra tas pats namas su priestatu — rūmai, kurie minimi XVII a. Dubingių inventoriuose. Šio pagrindinio pilies gyvenamojo pastato, „gerai nuo vandens pusės sutvirtinto”, liekanos ir šiandien žymios vakariniame Pilies kalno aikštelės pakraštyje. Taigi čia gyveno Barbora Radvilaitė, iš čia dažnai žvelgdama į Vilniaus kelią kitoje ežero pusėje, praleido Dubingiuo­se neramaus laukimo mėnesius.

Tuo metu pilyje buvo bažnyčia, matyt, nuo Vytau­to laikų toje pat vietoje stovėjusi. Vėliau ji atiteko re­formatams. Tai susiję su Mikalojaus Radvilos Rudojo, pirmojo Dubingių ir Biržų kunigaikščio (nuo 1547 m.), reformatų — Kalvino mokymo pasekėjų — globėjo, veikla. Atsisakęs katalikybės 1564 m., po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties (1565 m.) jis tapo pagrindiniu kalvinų Lietuvoje globėju, savo plačiose valdose Bir­žuose, Dubingiuose, Kėdainiuose, Koidanove ir kt. įkūrė jų maldos namus.

XVI a. antroje pusėje — XVII a. pradžioje Dubin­giai, kaip Radvilų rezidencija, tapo žymiu Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės feodaliniu centru. Tai liudija ir 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, kuriame specialiu ženklu (mitra) pažymėtos svarbiau­sios kunigaikštiškų giminių rezidencijos. Tuo būdu iš­skirti Vilnius (didžiųjų kunigaikščių sostinė), Biržai, Du­bingiai, Giedraičiai, Nesvyžius, Olyka (į rytus nuo Lucko), Ostrogas (į pietryčius nuo Lucko) ir Sluckas bei leninių kunigaikštysčių sostinės — Karaliaučius ir Min­tauja.

1588 m. gegužės 15 d. Dubingių pilies kalvinų baž­nyčioje buvo palaidotas Mikalojus Radvila Rudasis (mirė Vilniuje 1584 m.) — vienas pačių žymiausių XVI a. antros pusės Lietuvos valstybės veikėjų, vyriau­sias kariuomenės vadas — didysis etmonas, Vilniaus vaivada, dalyvavęs ilgamečiame Livonijos kare (dar jo pradžioje Radvilos vadovaujama Lietuvos kariuomenė, 1557 m. sutelkta prie Pasvalio, privertė paklusti Livoni­jos magistrą), pasiekęs reikšmingų pergalių, kurios iš­garsino jo vardą Europoje, vadovavęs krašto gynybai nuo totorių, santykiuose su Lenkija kovojęs prieš uni­ją ir gynęs Lietuvos valstybingumą, aplamai turėjęs di­delę įtaką politiniam bei kultūriniam krašto gyvenimui, globojęs Lietuvos šviesuomenės atstovus — humanistus. Radvilos Rudojo nuopelnai kraštui apdainuoti J. Radvano keturių giesmių poemoje „Radviliada“, lotynų kalba išleistoje Vilniuje 1588 m. Tai tarsi panegirika Lietuvai, Radvilams ir visų pirma Radvilai Rudajam. Čia aukštinamas Lietuvos savarankiškumas, poetas ra­gina lietuvius rūpintis savo krašto istorija ir tėvų gar­be. Kaip humanistas jis užjaučia liaudį, kelia ją; dau­giau vertinamos žmogaus moralinės savybės, negu jo turtas, smerkiami garbėtroškos, turtuoliai didikai, ak­centuojama krašto gerovė, reiškiama užuojauta netur­tingiesiems. Poetas pabrėžia, jog paprastieji žmonės yra tikrieji tėvynės gynėjai. Šių minčių kėlėjas J. Radvanas buvo iš Radvilai Rudajam artimo, jo globojamo šviesuomenės rato. Visa tai rodo, jog Mikalojus Rad­vila Rudasis šalia valstybinės veiklos feodalizmo epo­choje nemaža nusipelnė mūsų krašto kultūrai, puose­lėdamas pažangią, humanistinę mintį. M. Radvilos Ru­dojo kapas Dubingių bažnyčios Radvilų mauzoliejuje buvo pažymėtas, kaip liudija 1655 m. paskelbtas jo ap­rašas, paminkline lenta su plačiu velionio veiklą apibū­dinančiu lotynišku tekstu. 1680 m. Dubingių kalvinų bažnyčios inventoriuje minimas kunigaikščio Mikalo­jaus Radvilos marmurinis antkapis.

1621 m. Dubingių pilies kalvinų bažnyčioje buvo pa­laidotas ir Jonušas Radvila, Lietuvos Didžiosios Kuni­gaikštystės taurininkas, Vilniaus pilininkas (kaštelio­nas), pasižymėjęs 1600 m. kovose su švedais Livonijo­je. Jo karstas ant katafalko buvo nepaprastai iškilmin­gai iš Vilniaus atlydėtas į Dubingius. Išliko detalus šios laidotuvių procesijos aprašymas, teikiąs reikšmingų duomenų to meto papročiams, buičiai, net madoms, ap­siginklavimui nušviesti. Priekyje buvo vedama keletas puikiausių pabalnotų žirgų, paskui žygiavo šimtai rai­telių — įvairios Lietuvos kariuomenės dalys ant rinkti­nių žirgų, su herbais, puikia ginkluote. Detaliai aprašo­ma diduomenės apranga, pažymima net prancūziška mada. Paskui kūną ėjo Lietuvos lauko etmonas Kristu­pas Radvila ir kiti, toliau — plačioji visuomenė.

Mūrinę kalvinų bažnyčią pilyje, senosios medinės vietoje, pastatė Jonušas Radvila. Čia ir buvo minėtieji palaidojimai. Tačiau jau XVIII a. bažnyčia buvo apgriu­vusi. Iki mūsų dienų išliko tik pamatai ir rūsiai. 1939 m. jie iš dalies buvo atidengti. Nukasant griuvenas nuo bažnyčios pamatų, vakarinėje dalyje atsidengė kripta ir karstas joje. Pušinių lentų karstas buvo aptrauktas tam­sia medžiaga. Jame buvo kaulai ir rūbų likučiai. Toli­mesni darbai, prižiūrint Kauno Vytauto Didžiojo muzie­jaus darbuotojams, vyko nuo gegužės 24 iki birželio 3 d. Atkasti pradėta nuo vietomis matomų pamatų ribų ir rūsio skliautų, nuvežant 1,6 — 2 m storio griuvenų sluoksnį. Pirmiausia buvo nukastos griuvenos, slėgusios rūsio skliautus, atkastas rūsys. Paaiškėjo spėjamos presbiterijos pamatų ribos. Pamatai 2,3 m storio, mūryti iš įvairaus formato plytų (didžiosios 32,5x28x8 cm) su dideliais akmenimis, dėtais į kertes ir kitus atsparos taš­kus.

Daugiausia ties įėjimu į rūsį rasta juodo šlifuoto marmuro gabalų su raidėmis — matyt, tai paminklinės lentos liekanos. Rastas žiedas (perduotas Kauno muzie­jui), varinis 1661 m. Jono Kazimiero šilingas, įvairaus formato (19x20x5,5; 20x20x6 ir kt.) grindims grįsti plytų, lygios formos čerpių, nemaža kalvio darbo vi­nių, pavienių kaulų. Darbai vyko rytinėje bažnyčios da­lyje. Šiaurinė rūsio lubų skliauto dalis buvo atidengta jau subyrėjusi, užgulusi po juo esančias griuvenas. Ry­tinė atkastų skliautų dalis apsaugos tikslu buvo paramstyta mediniais ramsčiais, bet šie skliautai, deja, iki mūsų dienų neišliko. Istoriniu ir architektūriniu atžvil­giu vertingi kalvinų bažnyčios likučiai yra Pilies kalno aikštelės vakarinėje dalyje, į pietus nuo minėtų rūmų liekanų.

Kalne dar ir šiandien tebežymus kadaise buvęs di­delis pilies — dvaro — tvenkinys.

Pilies kalno aikštelės šiaurvakariniame kampe, kur terenas ežero link žemėja, dar aiškiai matyti pylimai — gal būt, gynybinių įtvirtinimų ar sienų liekanos.

2003–2011 m. vasarą Dubingių piliavietėje atlikti kasinėjimai, kuriuos vykdė Vilniaus universiteto archeologai profesorius dr. Albinas Kuncevičius, docentas dr. Rimvydas Laužikas, Ramūnas Šmigelskas, Gintautas Striška, kartu su Vilniaus Universiteto studentais bei Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviais; istorinius duomenis tyrė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Raimonda Ragauskienė ir Vilniaus universiteto docentas dr. Rimvydas Laužikas, antropologinius tyrimus ir sugretinimą su ikonografija atliko Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius dr. Rimantas Jankauskas.

Buvo iškastos penkios perkasos, viena – piliavietės pakraštyje, keturios – bažnyčios vietoje. Kasinėjant buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje po bažnyčios rūsiais centrinėje dalyje buvo rasta kelios dešimtys kapų, kai kurie jų buvo suardyti per įvairias statybas. Bažnyčios centrinėje dalyje, kur kadaise buvo Dievo stalas, labai negiliai po grindimis rasta 1,5 m ilgio ir 1 m pločio dėžė. Joje ir buvo sudėti aštuonių asmenų palaikai, kurie dėžėje-sarkofage buvo sudėti gana tvarkingai, mėginant išlaikyti anatominę griaučių tvarką. Akivaizdu, kad perlaidota ne atmestinai, bet jaučiant deramą pagarbą perlaidojamiems asmenims. Bijodami apsirikti, archeologai savo radinio negarsino iki 2005 m. gegužės 2 d.

Sugretinus įvairius antropometrinius, istorinius, ikonografinius duomenis nustatyta, kad bažnyčioje buvo palaidoti mažametis Mikalojus Radvila, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sapkova, Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė (1533–1562 m.), Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila, Mikalojaus Radvilos žmona Elena Hlebovičaitė, vaikaitis Jonušas Radvila.

2009 m. rugsėjo 3–5 dienomis įvyko atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija.  Radvilų giminės atstovų palaikai buvo pašarvoti Dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje (Vilniaus g. 22). Rugsėjo 5 d. didikų giminės atstovų palaikai buvo perlaidoti jų radimo vietoje, buvusios bažnyčios rūsyje. Ši ceremonija buvo Lietuvos tūkstantmečio programos dalis.