Dūkšto piliakalnis
Dūkšto piliakalnis, Dūkšteliai I, Senasis Dūkštas
Dūkšto piliakalnis
Adresas
Dūkšto piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.
GPS
55.544949910359, 26.313586235046
Dūkšto piliakalnis ir gyvenvietė, Dūkšteliai I, Senasis Dūkštas – piliakalnis ir gyvenvietė Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Dūkštelių kaimo vakariniame pakraštyje, tarp Parsvėto ir Samanio ežerų. Pasiekiamas iš plento 102 Vilnius–Švenčionys–Zarasai prieš Parsvėto ežerą pasukus į kairę vakaruosna, Dūkšteliuose pavažiavus link Antanavo, iš viso 1,5 km – yra kairėje kelio pusėje.
Piliakalnis – nupjauto kūgio formos kalva Persvėto ežero šiaurės rytiniame krante. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais.
1909 m. Liudvikas Kšivickis ir jo mokiniai Tadas Daugirdas bei Antanas Žmuidzinavičius ištyrė aikštelę, rado lipdytos brūkšniuotu paviršiumi keramikos, akmens ir kaulo dirbinių, 6 x 12,5 m dydžio pusiau žeminės su atviru židiniu liekanų. Piliakalnis naudotas I-ojo tūkstantmečio iki m.e. antroje pusėje – I-ojo tūkstantmečio m.e. pradžioje. Piliakalnį 1958 m. žvalgė ir 1966 m. archeologinius tyrimus atliko Istorijos institutas. Vytautas Daugudis, ištyrė 8 m² plotą. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, geležies šlako, suanglėjusių grūdų bei apdegusių akmeniniu grindinių.
Aplink visą piliakalnį 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1966 m., kurios iki 1,1 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, lygios ir grublėtos keramikos.
Radinius saugo Peterburgo Ermitažas (32 daiktai), Vytauto Didžiojo karo muziejus, iš gyvenvietės – Lietuvos nacionalinis muziejus.
Apie piliakalnį yra sukurta įvairių padavimų. Ant to piliakalnio buktai stovėjusi šventykla. Kas ją sugriovė, niekas nežino. Tos šventyklos buvo rastas tik pamato akmuo su neišskaitomais rašto ženklais, kuris vėliau buvęs sudegintas kalkių duobėje. Kun. J. Žiegas, betyrinėdamas tą piliakalnį, to akmens neradęs, o tik tris nedidelius tašytus akmenis.
Pagal kitą padavimą ant to piliakalnio stovėjusi bažnytėlė, kuri vieną sekmadienį, kunigui besakant pamokslą, nugrimzdusi. Bažnytėlė, tačiau, išlikusi nesugriauta, o žmonės gyvi. Kai kunigas baigsiąs sakyti pamokslą ir pasakysiąs “Amen”, tuomet bus pasaulio pabaiga. Taip pat dažnai esą girdima, ypatingai kai esti gražus oras, jo gilumoje grojant vargonais ir giedant šventas giesmes.
Piliakalnyje, kai jis dar nebuvo apaugęs medžiais, apylinkės ūkininkai ganydavo gyvulius. Vieną kartą piemenaitė, kaip pasakojama,beganydama gyvulius, rado piliakalnyje raktus, kuriuos parsinešusi į namus, paslėpusi. Nakties metu, miegodama, ji susapnavo kunigą, apsirengusį bažnytiniais rūbais, kuris ją paprašęs tuos raktus nunešti į piliakalnį ir padėti į tą vietą, kur ji radusi, nes jie priklausą nugrimzdusiai bažnytėlei, pažadėdamas jai atsilyginti pinigais.
Mergaitė, ankstį rytą, vos tik saulutei patekėjus, nunešė tuos raktus į piliakalnį. Toje vietoje, kur ji turėjo padėti raktus, rado tris talerius, kuriuos ji pasiėmė, kaip jai buvo kunigas sapne sakęs, o raktus toje vietoje paliko.