Gaidžiabalė – pelkė šalia Kraštų piliakalnio

Gaidžiabalė

Gaidžiabalė – aukštapelkė, esanti šiaurės rytų Lietuvoje, Rokiškio rajone, Juodupės seniūnijoje, beveik 4 km į šiaurę nuo Juodupės, Kukių miške, Kuklio, Vyžuonos, Plentaukos ir Nemunėlio vandenskyroje. Užima 1,71 km² plotą. Tai viena iš nedaugelio didesnių, beveik natūralių aukštapelkių šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Gaidžiabalės samanynė – tai viena vertingiausių ir kartu tyliausių Šiaurės Lietuvos gamtinių teritorijų, kurioje pelkė pasakoja ne tik apie laukinę gamtą, bet ir apie žmogaus pėdsakus, kuriuos laikas pamažu ištrina. Ši beveik 172 hektarų teritorija šiandien saugoma kaip telmologinis draustinis, o jos svarbiausios gamtinės buveinės užima daugiau nei 110 hektarų.

Dar prieš kelis dešimtmečius Gaidžiabalėje buvo kasamos durpės. Apie tą laikotarpį iki šiol primena dvi 100–200 metrų ilgio juostos centrinėje pelkės dalyje, kuriose aiškiai matyti senos durpių eksploatacijos pėdsakai. Tačiau žmogui pasitraukus, pelkė nebuvo tvarkoma ar dirbtinai atkurta – ji atsigavo pati, natūraliu būdu, ir šiandien laikoma viena iš nedaugelio beveik nepaliestų aukštapelkių Šiaurės Lietuvoje.

Nuo 2005 m. Gaidžiabalė priklauso NATURA 2000 tinklui, o 2010 m. oficialiai paskelbta telmologiniu draustiniu. Čia saugomos retos augalų ir grybų rūšys, vertingos gyvūnų buveinės, o pelkė tapo svarbia prieglobsčio vieta paukščiams. Gaidžiabalėje gyvena kelios į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos rūšys: sketsakaliai, pilkosios gervės, tikučiai, plėšriosios medšarkės, vidutinės kuolingos, pasitaiko ir tetervinų.

Keliaujant per samanynę verta išlikti budriems – pelkėje gausu angių, todėl tai ne pasivaikščiojimų, o sąmoningo, lėto pažinimo erdvė. Čia gamta diktuoja savo taisykles: drėgmė, samanos, atviri plotai ir miškų pakraščiai kuria kintantį, gyvą kraštovaizdį.

Vakariniame Gaidžiabalės pakraštyje stūkso Kraštų piliakalnis, tyliai primenantis, kad šios pelkės pakraščiai buvo svarbūs ir senovės žmonėms.

Gaidžiabalės samanynė – tai vieta tiems, kurie ieško ne reginių, o patirties: natūralios tylos, paukščių skrendančiu virš samanų, lėto kraštovaizdžio, kuris per dešimtmečius pats susigrąžino savo pusiausvyrą. Tai pelkė, kuri nebuvo atkurta – ji grįžo pati.

Apie Gaidžiabalės pelkės vardo kilmę geriausiai galėtų papasakoti šių vietovių žmonės. Tačiau jau daug metų kelių kilometrų samanynės spinduliu – nė vienos trobos. Tačiau prieš keturis dešimtmečius keletą kaimų aprėpusioje samanynėje virė gyvenimas: Pasodninkų, Skrivelių, Ginotų, Gaidžgalės kaimuose šeimos augino vaikus, pievose ganėsi gyvuliai, miškuose klegėjo uogautojai ir grybautojai.

Minėti kaimai, išskyrus Ginotus, jau išnykę, jų nebėra net gyvenamųjų vietovių registre. Tačiau šių vietovių palikuonys puikiai prisimena pelkynės gyvenimą.

Labiausiai pelkėtos vietos buvo Gaidžgalės kaime. Jame gyveno kelios Gaidžių šeimynos. Buvo pasakojama, jog nuo Gaidžių pavardės ir kilo vietovės vardas. Neatsitiktinai prie jo pridėtas žodis „galas“: kaimo ribos baigėsi ties Latvijos valstybės siena. Kadangi vietovė labai pelkėta, su daugybe telkšančių vandens akivarų, balų, griovelių ir upelių, ją imta vadinti Gaidžio bala arba Gaidžiabale.

Yra išlikusių istorinių duomenų, jog prieš 50-60 metų čia buvo kasamos durpės, tačiau durpynas menkai eksploatuotas. Todėl  pelkė per dešimtmečius atsiaugino augmeniją ir susigrąžino tokias teritorijas pamėgusius gyvius.

A. Minkevičienė „Gaidžiabalės samanynėje – durpių klodai, gyvačių ir retų paukščių šeimynos” // Gimtasis Rokiškias nuoroda internete 2026 02 04