Gaigalių piliakalnis

Gaigalių piliakalnis

Gaigalių piliakalnis – piliakalnis ir gyvenvietė Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės rytus nuo Gaigalių kaimo (Šimonių seniūnija), Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje.

Gaigalių piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. m. e. pabaiga – I tūkst. m. e. m. Įrengtas atskiroje kalvoje, Šepetos pelkės rytiniame pakraštyje. Nupjauto kūgio formos kalvą beveik iš visų pusių juosia mažos pelkės. Šlaitai statūs, apie 9 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampio formos, nuapvalintais kampais, 29 x 27 m dydžio. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite, apie 3 m žemiau aikštelės, įrengta 30 m ilgio ir 5–7 m pločio, pietrytiniame šlaite, apie 2,5 m žemiau aikštelės – 40 m ilgio ir 5–6 m pločio terasa. Šios terasos šiaurės rytų šlaite buvo sujungtos trečiąja terasa, kuri apardyta ariant šlaitą.

Piliakalnio šiaurinėje ir pietvakarių papėdėse 1980 m. aptikta senovės gyvenvietė, išliko jos kultūrinis sluoksnis. Rasta dviejų molinių dvigubo nupjauto kūgio formos verpstukų dalių, lipdytų puodų šukių gludintu ir grublėtu paviršiumi, puoštų gnaibytiniu ornamentu. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Gaigalių piliakalnio tyrimai

XX a. pradžioje piliakalnį aprašė Liudvikas Kšivickis, 1943 m. – Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1971 m. ir 1980 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai.

1989 m. atlikus Gaigalių piliakalnio terasos pjūvį paaiškėjo, kad terasos vietoje senovėje buvo iškastas dabar jau užslinkęs apsauginis griovys, kurio išorėje stovėjo medinė gynybinė siena.

Pasakojimai apie Gaigalių piliakalnį

Kaimo lauke yra vadinamasis Gaigalių piliakalnis, kurį supylę, sėkmingai rusus sumušę, švedai. Jų (švedų) kariuomenės vadas, norėdamas palikti savo žygių atminimą Lietuvoje, liepęs kareiviams nešti po „skrybėlę“ žemės ir pilti į vieną vietą. Taip ir atsiradęs Gaigalių piliakalnis.

Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio apskrities, tiek kitų artimų apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra surinkę Panevėžio valstybinės gimnazijos mokiniai, Švietimo darbas, 1925, Nr. 5, p. 438–439.

Informacija apie Gaigalių piliakalnį kituose šaltiniuose:

Gaigalių piliakalnis

Kartą nuvažiavau pasižiūrėti Gaigalių. Tai ne visai mažas sodžius (apie 20 valakų). Laikraščių šiemet, rodos, niekas nebeskaito. Jaunimo susirinkime nepastebėjau troškimo šviesos. Bet Gaigalių sodžius indomus tuo, kad turi gale sodžiaus lauke piliakalnį. Jis gana status ir augštas, ir lipti į jį ne visai lengva. Beveik aplink visą piliakalnį eina «prieždos» («pečininkai»). Tatai liekanos buvusiųjų perkasų. Dabar tos prieždos jau ariamos. Ariamas ir pats viršūkalnis. Ypač pirmaisiais metais, kai pradėję tenai arti, rasdavę nemaža senobės palaikų (žiedų, ginklų nuolaužų…) Senai, kitkart būdavęs tam kalne urvas. Kartą į jį įleidę (pririšę ant kelerių vadelių) vieną berniuką pasižiūrėtų, kas ten dedasi. Jis išsinešęs iš ten aukso gurvolį sulyg galva didumo. Paskui kitą berniuką jau tyčia tenai įleidę, kad ir jis išneštų kokių gerybių: jį ištraukę be galvos. Kuone šimtametis Gaigalių senelis (Andriejauskas) sakės atmenąs, kai dar ant to piliakalnio tebežaliuodavęs beržynėlis.

Netoli piliakalnio niūkso Gaičkalnis. Tenai ir vaiduoklių kartais mėgiama esą pasivaidinti. Matę kartą šokant du susikibusiu vokiečiuku prie pačios kalno pakriūtės ir nekrintant nuo jos. Gaičkalnio gi pakalnėje, ant kelmų, vakarais kai-kada sugiedąs raudonas gaidys. Šale Gaičkalnio matyti Kiauliapuolis (kalnas), toliaus Margių kalnai, Lapkasos, Karosynė. (Karosynės viršus indubęs, tame gi indubime visuomet esti vandens; seniau tenai būdavę ir karosų). Už kelių varstų nuo Gaigalių piliakalnio matyti driūkso Papilių piliakalnis. Jo nebežymu pylymo. Dabar tenai auga gražių medelių; pačioj gi viršūkalnėje kovoja su vėjais augštas kryžius. Sulyg jo pastatymo nebedegą Papiliai. Nuo šių visų kalnelių matyti ir klaikioji Šepeta. Tatai didelis ir labai liūningas raistas. Jame teauga nususę medeliai, vietomis tiktai samanos su uogienojais, ir juoduoja-ruduoja praperšai, telkšo klaikaus gilumo akivarai, ežerokšniai. Net pripratusios vietos moterėlės, kartais beuogaudamos, šmūkšt ir įlendą lig pažasčių į šaltąjį liūno vandenį. Šepetoj esąs paskendęs miestelis su visa bažnyčia. Jis kas septinti (penkti) metai velykų rytą per mišias siūst ir išsikelias į viršų su visais žmonėmis ir gyvuliais ir kunigas stovis prie altoriaus. Dar kai kas priduria, kad kunigas lig pusiau esąs inaugęs į samanas. Tas miestas nebenuskęstų, jei kas, jam išsikėlus, inbėgęs į bažnyčią, suskambintų var-peliu, kur skambina einant mišių.

A. Vireliunas „Gaigaliai” // Viltis. 1912 m., rugpj. 31, p. 2-3