Gaveikėnų vandens malūnas
Gaveikėnų vandens malūnas
Adresas
Gaveikėnų vandens malūnas . Žemėlapyje pažymėta tiksli malūno vieta.
GPS
55.34957155, 26.112155539166
Pietrytinėje Gaveikėnų kaimo dalyje, pamiškėje prie Palaukinio upelio, netoli kelio Ignalina — Ginučiai stovi vienas iš penkių dar išlikusių Nacionaliniame parke vandens malūnų. Žodžiai „vienas iš išlikusių”, deja, ne visai tikslūs. Kaip ir kituose parke esančiuose malūnuose, likęs tik pats malūno pastatas ir atskiros technikos dalys. Prie galinio fasado likus dengta turbina, pirmajame malūno aukšte yra girnos ir du grūdų piltuvai, boksas; rūsyje — krumpliaratis.
Vienok ir už tai, kas liko, turim būti dėkingi 1975 metais į Ignalinos žuvininkystės ūkį atvykusiam dirbti sumaniam direktoriui A. Bagdonavičiui. 1977 metais pastatas suremontuotas — paliekant techninius elementus, jame įrengta poilsinė.
Kitaip, aišku, malūnu rūpinosi pirmieji jo šeimininkai. XIX amžiuje statytas malūnas pradžioje priklausė jį kitiems nuomavusiam ponui Kaminskui, vėliau — Romanovičiui ir galiausiai — keletą malūnų valdžiusiems Subačiams.
1978 metais jau rekonstruotas Gaveikėnų vandens malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. Valstybės jis saugomas kaip technikos elementų turintis istorijos paminklas.
Tuo ir galima būtų baigti pasakojimą apie Gaveikėnų malūną, jei ne jame gyvenę, sako, kartais ir dabar ten atsilankantys velniai. Būtume neišsamūs nepaminėję visoje apylinkėje garsaus pikto velnio — abisino, pažvejot greta esančiame tvenkinyje bei pagąsdint gaveikėniškius mėgusių jo strumgalvių tarnų. Plačiau apie juos smalsaujančiam papasakos vietos gyventojai ir ekskursijų po Nacionalinį parką vadovai. Pagal žmonių pasakojimus porą velniūkščių malūno prieangio gonkelėse išdrožė Teofilis Patiejūnas. O piktąjį velnią — abisiną primena Vaclovo Onaičio stogastulpis Lūšių ežero pakrantėje.
Pagal padavimą, kadaise jame su dukra gyveno senas malūnininkas. Dukra buvusi graži ilgakasė lietuvaitė. Vieną audringą naktį pas malūnininką pasibeldė paklydęs pakeleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, apnakvindino. Pirklys gyveno savaitę, o paskui net neatsisveikinęs dingo. Pasirodo, kad jis suvedžiojo malūnininko dukrą ir iškeliavo. Dukra ilgai verkė, sielojosi ir, nesulaukusi pirklio, nusiskandino ežere. Dabar, kai būna ramus ežeras, papūtus vėjeliui, jo paviršius pasidabina raibuliuojančiomis ir ramiomis juostomis. pasakojama, kad tai skenduolės, malūnininko dukters, kasos. Esą, ir ežero pavadinimas yra kilęs nuo šio žodžio.