Kartuvių kalnas

Kartuvių kalnas

Kartuvių kalnas arba Vyžuonų Ozas – valstybinis gamtos paveldo objektas, esantis Utenos rajone, Vyžuonų seniūnijoje, Čerioškavietės kaime. Tai Vyžuonų prieigose (iš vakarų pusės) iškilęs vientisas kalvagūbris, vadinamas ozu. Jis apaugęs mišku, dunkso 0,5 km į vakarus nuo kelio 118 Kupiškis–Utena . Kelyje įrengtos kelio nuorodos. Ant kalno patenkama pro kolūkio laikų gamybinius pastatus, stovinčius prie žvyrkelio, kalno papėdėje. Ant kalno stovi 6 m aukščio paminklas Vytauto Didžiojo garbei, primenantis savo forma tribriaunį ieties antgalį. Pastatytas medžio paminklas partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Gamtos paminklu objektas paskelbtas 1964 m.

Rytinė kalvagūbrio dalis yra labiausiai apaugusi pušimis ir lapuočiais (alksniais ir kt.), avietynais, vakarinė apaugusi mažiau, todėl pastarojoje dalyje forma labiau apžvelgiama. Kalvagūbrio šlaitai vietose yra iškasinėti, matomos senos žvyrduobės, karo metais išraustų tranšėjų ženklai. Labiausiai nukentėjęs šiaurrytinis kalvagūbrio galas, kuris remiasi į Vyžuonų kolūkio gamybinį kiemą. Čia daugiau kasinėta išlyginant gamybinio kiemo teritoriją. Be to, čia yra pratiesta aukštos įtampos elektros linija, kurios vienas gelžbetoninis stulpas pastatytas šio galo viršuje. Šalia kalvagūbrio mėtosi daug ūkinių šiukšlių, senų automobilių metalo laužo.

Kalvagūbrio aplinka – tai Vakarų aukštaičių plynaukštės pietrytiniame pakraštyje esančios stambiai banguotosios lobuotosios priemolingos lygumos vietovaizdis, kurio moreninis paviršius buvo nuskalautas, išlygintas ir suraižytas atsikūrusių rinų. Viena iš tokių rinų tęsiasi palei ozą (iš pietų pusės), ja naudojasi dabar Dusynos upelis. Į pietvakarius už 650 m nuo kalvagūbrio tyvuliuoja Dusyno ežeras. Kalvagūbrio (ozo) aplinkoje sutinkami šie žemės paviršiaus absoliutiniai aukščiai: už 0,9 km į pietus yra kalva, siekianti 126,8 m, Dusyno upelio (piečiau ozo) vandens paviršiaus lygis yra apie 102 m, o į šiaurę nuo ozo reljefas turi 120-123 m absoliutinį aukštį.

1945 m. bolševikai Kartuvių kalne sušaudė ir pakasė lietuvių partizanus. Kalva, anksčiau apsodinta mažais medeliais, dabar apaugusi nemažu mišku.

Istorija

Pasakojama, Kartuvių kalne vykdavo žalčio Vyžo garbinimo apeigos. Kartuvių kalnas apima visą Vyžuonų ozą. Kalnas iki šiol archeologų mažai tyrinėtas, lygiai kaip ir kalne esantis savito geometrinio išdėstymo akmenynas, galėjęs turėti senovės kulto ir astronominę paskirtį. Legendų, padavimų ir pasakojimų gausa leidžia daryti prielaidas dėl paties Kartuvių kalno istorinio vaidmens. Kalnas buvęs žmonių supiltas, senovėje ant jo stovėjusi pilis, vykdavusios kulto apeigos. Anot vietinių gyventojų, kalvagūbris buvo pramintas Kartuvių kalnu todėl, kad ant jo kadaise (baudžiavos laikais) nuožmus dvarininkas kardavęs nepaklusnius baudžiauninkus.

Nepriklausomybės kovų metu čia vyko mūsiškių susirėmimai su bolševikais.

1927—1931 m. kalno viršūnę papuošė savotiš­kas ir vienintelis Lietuvoje paminklas, turįs la­bai gražią pamokančią istoriją. Trys jaunuo­liai vyžuoniškiai — P. Zabulionis, S. Gučius ir K. Saladžius. dėl savo jauno amžiaus nega­lėję dalyvauti nepriklausomybės kovose, užsi­degę Vytauto Didžiojo dvasia, nutarė pagerbti Tėvynės ir jos šviesaus karžygio atminimą. Neraginami iš šalies ir nepadedami, laisvu nuo darbo metu pririnko ir sutempė į kalno viršūnę daug akmenų, pasirūpino ir kitos sta­tybinės medžiagos. Tarnaudami mišioms, gau­tuosius centus paskyrė paminklo statybos iš­laidoms. Kaimynai ir savieji iš jų šaipėsi, ne­padėjo, betgi ir netrukdė. Ir, štai, po kelerių metų vargo, 1931 m., paminklo statybos dar­bai buvo baigti.

Jis stovi ant triaukščio 6 m ilgio pjedestalo, yra 6 m aukščio, trikampės ieties pavidalo; atrodo dailiai ir skoningai. Jo viršūnę puošia metalinis Vytis, šonus — Vytauto Didžiojo, Gedimino ir kt. ženklai. Ir visuomenė įvertino jų darbą: buvo suruoštos didelės atidarymo bei pašventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo net iš Kauno atvykę vyriau­sybės atstovai. Paminklas gražiai papuošė Kartuvių kalno viršūnę, o žmonės kalbėjo, kad jis dailesnis už pastatytą Vyžuonų mies­telio centre visų gyventojų rūpesčiu, pagal inžinieriaus projektą.

Legendos ir padavimai

Nors jau buvo pastatyta Vyžuonų bažnyčia, o gyventojai pakrikštyti, žmonės nėjo į ją melstis, nes ilgai buvo gyvas pagonių tikėjimas. Gyventojai vaikščiojo ant šio kalno, kur kažkada buvo jų aukuras, ant kurio stovėjo akmeninė žalčio Vyžo galva. Kad pagonis pritraukti į bažnyčią, krikščionys sugalvojo tą galvą perkelti į maldos namus, kur ji buvo padėta rūsyje. Žmonės vis tiek nelankė bažnyčios, o eidavo į savo vietą ant kalno prie ąžuolo su aukuru. Jie kartą tenai nuėję rado ąžuole pakaruoklį. Labai pasibaisėję savižudybe, pradėjo eiti žalčio Vyžo garbinti į naujai pastatytą bažnyčią. Nuo to laiko kalnas vadinamas Kartuvių kalnu. Ir dabar bažnyčios galinėje išorinėje sienoje išlikusi įmūryta akmeninė žalčio Vyžo galva.

Kokio 1,5 kilometro nuo Vyžuonių yra kalnas „Kartuvių kalnu” vadinamas.

Žmonės pasakoja, kad šis kalnas yra supiltas žmonių ir ant jo senovėje buvo kariami prasižengėliai. Netoli to kalno yra „Jakšio” raistas. Anot pasakojimų, jame yra užkasti užkerėti pinigai. Senesni žmonės tvirtina, kad seniau tame raiste vaidinosi; dabar tokių atsitikimų nesigirdi.

Vyžuonos / G-čius J. // Trimitas. – 1924, Nr. 204, p. 25-26.