Kerelių piliakalnis

Kerelių piliakalnis

Kerelių piliakalnis – piliakalnis ir archeologinė gyvenvietė Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Kerelių (Skapiškio seniūnija) kaimo, Kupos kairiajame krante.

Piliakalnis įrengtas Kupos kairiajame krante esančioje pelkėmis apjuostoje atskiroje kalvoje. Aikštelė keturkampė, pailga ŠV-­PR kryptimi, 30×19 m dydžio. Aikštelės ŠV ir PR kraštuose supilti 1,2­-1,5 m aukščio, 11 m pločio pylimai. Šlaitai statūs, 5­-6 m aukščio.

Piliakalnis dirvonuoja, Š šlaitas apaugęs lapuočiais.

ŠV papėdėje 1,2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos, 2 žalvarinės apyrankės.

1955 m. stipriai apardytas kasant smėliui. 1984 m. Vytautas Daugudis piliakalnio aikštelėje ištyrė 4 bendro 1 m² ploto šurfus, aptiko 45 – 70 cm storio kultūrinį sluoksnį. 1984–1985 m. Elena Grigalavičienė ištyrė visą piliakalnio aikštelę – iš viso 568 m², rado iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį. Jį sudaro 3 horizontai. Apatiniame horizonte aikštelė buvo apjuosta 2 m pločio, 0,5 m gylio grioviu, kuriame iš 30 cm skersmens sukastų stulpų įrengta medinė užtvara, ties pagrindu sustiprinta akmenų krovinėliais. Vėliau griovys buvo užpiltas, o aikštelės kraštuose pastatyti stulpinės konstrukcijos pastatai. Čia rasti akmeninių kirvių su skyle kotui fragmentai, svareliai, kaulinės ylos, grandukai, adikliai, strėlės, ietigaliai, smeigtukai, žalvarinis kabutis ir sagtelė, molinės liejimo formos, brūkšniuota ir lygi keramika.

Istorija

Kerelių piliakalnis datuojamas I tūkstantm. pr. Kr. II pusėje. Žmonės čia nustojo gyventi I tūkstantmečio po Kr. viduryje, taigi, galima manyti, kad apgyvendintas jis buvo daugiau kaip 1000 metų. Kai žmonės nusprendė įsikurti, ieškojo patogiausios vietos ir jiems Kerelių piliakalnis patiko. Ši kalva buvo lyg sala tarp pelkių ir vandens. Dabar mes piliakalnį matome balno formos, seniau jis toks nebuvo. Apačioje aplinkui telkšojo pelkės, buvo kelios išsidėsčiusios kalvelės. Ant didžiosios – piliakalnio įsikūrė žmonės. Kodėl? Pirmiausia – šalia teka Kupa, antra – vieta pelkėta ir priešams prieiti sunku, be to, toliau plytėjo didžiuliai miškai, kuriuose medžiojo žvėris, kurių buvo daug. Iš kasinėjimų žinoma, kad žmonės vertėsi ir žemdirbyste, sėjo grūdus, nes rastas trinamų girnų apatinis akmuo. Rasti ne vien žvėrių, bet ir naminių gyvūnų kaulai, vadinasi, žmonės augino naminius gyvūnus. Kiti radiniai, pavyzdžiui, svareliai rodo, kad jie užsiėmė ir žvejyba – Kupa buvo didelė, daug žuvies. Žmonės siekdami apsisaugoti nuo priešų darydavo įtvirtinimus – rasta ir įvairių medinių fragmentų. Manoma, kad ant piliakalnio galėjo būti apžvalgos bokštas, skirtas stebėti, kas dedasi apylinkėje, ar neateina priešai ir pan.

Atliekant piliakalnio kasinėjimus buvo rasta molinės brūkšniuotos ir lygiu, lygintu paviršiumi su geometriniu ornamentu, grublėtu ir gnaibytu paviršiumi keramikos šukių. „Pirmojo laikotarpio žmonės iš pradžių viską gamino iš kaulo – smeigtukus, adiklius, skaptukus, gramdukus, skirtus tvarkyti nudobtų žvėrių kailiams, netgi amuletus. Vėliau išmoko gaminti akmeninius ir geležinius įrankius, iš balų rūdos išgauti geležį. Geležiniai įrankiai visiškai kitokie – kirvis toks, su kuriuo patogu ir medį nukirsti, ir žvėrį užmušti, ir priešą nugalėti. Žmonės vertėsi ir žemdirbyste, kadangi rasti pjautuvėliai nuimti grūdinių kultūrų derliui, lenktas peilis, kuriuo labai patogu doroti žvėrieną ar kitokią mėsą, pagaliau – ir apsiginti. Labai įdomu tai, kad šalia Kerelių piliakalnio, kairėje Kupos upės pusėje, buvo aukštesnė kalvelė. Čia irgi rasta dirbinių. Akademikas V. Merkys yra pasakojęs, kaip jo tėvas turėjęs prižiūrėti kelią ir kasant žvyrą buvusi rasta labai graži apyrankė.

V. Merkio pasakojimas: „Daug labai buvo radinių Kerelių lauke. Kerelių piliakalnyje ir čionai, į Kupiškio pusę, buvo valstybinės žvyrduobės. Tai iš tų žvyrduobių imdavo žvyrą kelią taisyt vieškeliui iš Kupiškio į Skapiškį, kur pro Naivius eidavo, toliau – pro Skapiškio stotį. Ir kiekvienam gyventojui buvo nustatytas to vieškelio tarpas, kurį jis turėjo prižiūrėti ir žvyruoti. Tai aš atsimenu, kad ir mūsiškiams ten buvo tarpelis prie Naivių ar Kerelių lauke. Veždavo žvyrą. Tėtis sakydavo, kad kasė žmogus ir, sako, iškasė tokį varinį žiedą sukabinamais galais. Tai sako, turbūt čia buvo tvorom apkaustyt. Vadinasi, rado papuošalą, o aš vaikas buvau 8–9 metų, tai supratimo neturėjau, bet jeigu būčiau jau vyresnis, būčiau pradėjęs klausinėti, kas rado ir kur. Ir tikriausiai būčiau gavęs jį. Paskui tą varinį sunaudojo. Dalgis įtrūkdavo, tai užliedavo, ar kur nors kitur panaudodavo. Ten iškasdavo ir kaulų, ir dirbinių. Ten piliakalnis, o čia žemiau, tokia bala, o paskui vėl tokia kalva kyla į Čivonių pusę. Tikriausiai, kad buvo kokios kapinaitės. Tarybiniais laikais maždaug ties ta vieta padarė gyvulių kapines kolūkis. Taip gyveno, kad tų gyvulių pavasarį neturėjo kur dėt. Buvo nurodymas, matyt, iš kažkur turėt gyvulių kapines.“

Pasak A. Jonušytės, žmonės ant piliakalnio gyveno pirmaisiais dviem laikotarpiais, turėjo pasistatę namus. Per paskutinį laikotarpį pasistatė pilį, o patys įsikūrė šalia, ant kitų, aukštesnių kalvų. „Žmonių bendruomenę, kuri čia gyveno, paskutiniuoju laikotarpiu priešai nukariavo. Po to jie nebeatsikūrė“.

Turi ką apie Kerelių piliakalnį papasakoti ir netoli gyvenantys žmonės. Pašnekintas vienas seniausių Kerelių kaimo gyventojų Leonas Zolubas pasakojo, kad vaikystėje visas piliakalnis jo apibėgiotas buvo, mėgdavo ten nueiti čiobrelių pasirinkti. Yra girdėjęs, kad jaunimas mėgdavęs ant piliakalnio Jonines švęsti. „Aš tada dar mažas buvau, ant pečiaus Jonines sutikdavau“, – šypsojosi Leonas. Kai iš netoliese buvusių žvyrduobių žvyrą veždavo ir jam tekdavo su tėvu į vežimą įšokus prie piliakalnio važiuoti. Dabar, pasak L. Zolubo, valstybės saugomas piliakalnis nebelankomas.

Netoli jo gyvena jauna Eglės ir Ernesto Janauskų šeima. Ernestas prisiminė, kad žiemą kartu su broliais dažnai čia skubėdavo nešini slidėmis ar rogutėmis. Mėgdavo pačiaužyti. Eglė pasakojo, kad čiobrelių ant piliakalnio ir dabar daug auga, todėl kiekvieną vasarą nueinanti jų pasiskinti.

„Kol čia gyvenau, gegužinės ant piliakalnio nebevykdavo, bet žinau, kad jų tikrai būta“, – sakė dar viena šio kaimo gyventoja Danutė Giedrienė ir paragino užsukti pas Eleonorą Keršulienę, buvusią Giedrytę, kuri tikrai apie tai galinti daug papasakoti.

Dabar Mičiūnuose gyvenanti kraštotyrininkė jaunystės laikais pusketvirtų metų darbavosi Tatkonių klube-skaitykloje.

Darbas kultūros srityje buvo labai įdomus – ir vaidinimus režisavo, ir šokių mokė. Buvo susikūrusi muzikantų kapela, choras. Jaunimas burdavosi į smagias gegužines ant Kerelių piliakalnio. „Kerelių kaimo jaunimas – E. Plukas, Aldusis Vilėniškis ir mano brolis Zigmantas atveždavo iš miško berželių, apkaišiodavome jais, suolą muzikantams pastatydavome, o viduryje – stulpą, kurį ąžuolo vainiku apipindavome ir lempą pritvirtindavome. Pati skelbimus Skapiškio geležinkelio stotyje, Naiviuose pakabindavau. Susirinkdavo Kerelių, Tatkonių, Mičiūnų, Naivių, Puponių, Girvalakių jaunimas. Smagios labai tos gegužinės būdavo“, – nostalgiškai apie jaunystės laikus pasakojo E. Keršulienė.