Kernavės upelis

Kernavės upelis

Kernavės upelis – nedidelį vandens juosta (apie 5 km.), vingiuojanti rytinėje Kernavės apylinkių dalyje. Jis ramiai teka per miškingas ir pievomis apaugusias žemumas, jungdamas aukštumų šlaitus su plačiu Neries slėnis kraštovaizdžiu.

Kernavės upelis prasideda aukščiau Kernavės Kernavės (Pragarinės) ežere ir pamažu leidžiasi žemyn, formuodamas natūralų vandens koridorių, kuris nuo senų laikų darė įtaką vietos reljefui, augmenijai ir žmonių judėjimui. Jo vaga švelniai vingiuoja, vietomis pasislėpdama tarp krūmynų ir medžių, kitur atsiverdama į atviras pievas, kuriose atsispindi dangus ir aplinkiniai šlaitai.

Kernavės upelis įteka į Nerį Kernavės kultūrinio kraštovaizdžio ribose ir yra neatsiejama Kernavės valstybinio kultūrinio rezervato dalis. Jo pakrantės išlaikė natūralų charakterį – čia nėra urbanizuotos infrastruktūros, todėl lankytojai gali patirti autentišką, beveik nepaliestą gamtos ritmą.

Ši vieta ypač patraukli pėsčiųjų žygių, lėto pažinimo ir gamtos stebėjimo mėgėjams. Einant šalia upelio, atsiveria vaizdai į Kernavės apylinkių šlaitus, girdimas vandens čiurlenimas, o ramybę papildo paukščių balsai ir vėjo judinami medžiai. Skirtingais metų laikais Kernavės upelis keičia savo veidą – pavasarį jis tampa gyvesnis ir sraunesnis, vasarą ramus ir skaidrus, rudenį apgaubtas miglų, o žiemą – tylus, kartais tik po ledu girdimas gyvybės alsavimas.

Patarimai keliaujantiems

Kelionę Kernavės upelio pakrantėmis verta pradėti nusiteikus lėtam ėjimui. Tai nedidelė upė ir ne įspūdingas vandens kelias, o veikiau gyvas kraštovaizdžio siūlas, kurio grožis atsiskleidžia tik tiems, kurie leidžia sau sustoti ir įsižiūrėti. Geriausias metas šiam pasivaikščiojimui – vėlyvas pavasaris ir vasaros pradžia, kai upelio šlaitai žaliuoja, o pakrantėse skamba paukščių balsai. Sausringomis vasaromis aukštupyje upelis gali tapti vos matoma srovele, tačiau po lietingesnių periodų jis atgyja ir vėl ima čiurlenti.

Leidžiantis prie Kernavės būtina pasirūpinti tinkama avalyne – pakrantės vietomis pelkėtos, žolėse slepiasi drėgni duburiai, o šlaitai gali būti slidūs ir statūs. Tai ne miesto takas, todėl patogūs žygio batai leis jaustis saugiau ir laisviau. Keliaujant verta nusiteikti, kad upelis nuolat keisis: vienur jis slėpsis tarp viksvų, kitur krantai staiga pakils į keliolikos ar net dvidešimties metrų aukščio šlaitus, apaugusius eglėmis, žilvičiais ir lazdynais. Šiose vietose dažnai tvyro vėsa, drėgmė ir stiprūs miško kvapai – tai natūrali, laukinė aplinka, kurioje dera judėti tyliai ir pagarbiu žingsniu.

Nors visas Kernavės upelio kelias tėra apie penkis kilometrus, šiam pasivaikščiojimui verta skirti pakankamai laiko. Geriausia leisti sau eiti lėtai, dažnai sustoti, įsiklausyti į vandens čiurlenimą, stebėti, kaip keičiasi augmenija ir šviesa. Ypač įsimintina akimirka, kai, įkopus į aukštą šlaitą, prieš akis atsiveria Pajautos slėnis, Neries vingis ir tolumoje matoma Kernavės piliakalnių panorama. Tai viena iš tų vietų, kur norisi ne fotografuoti, o tiesiog pabūti.

Priartėjus prie žiočių, kur Kernavė susilieja su Nerimi, vanduo tampa gausesnis ir skaidresnis, juntamas šaltis kuris primena, kad tai šaltinių maitinamas upelis. Šioje vietoje nuo seno traukė ir žvejai, tačiau lankantis čia svarbu prisiminti, jog tai ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė erdvė, kurią galima pajusti tik elgiantis atsakingai ir tyliai.

Kernavė – maža ir trumpa, tačiau jos pakrantėmis einantis keliautojas dažnai išsineša daugiau įspūdžių nei nuo didelių ir triukšmingų maršrutų. Tai kelionė, kuri primena, kad tikrasis kraštovaizdžio grožis slypi ne dydyje, o gebėjime sustoti ir įsiklausyti.

Kernavė

Nuo kalvos matyti Rudeikiškių kaimo trobos. Dešiniau snūduriuoja pušelių guotas, netoliese Pragarinės ežeras.

Pragarinės ežerėlis… Vardas kraupus, niūriomis legendomis apie paskendustus jaučius, čia gyvenus baisų ryklį apipintas. Kai kas gal ir iš tikrujų buvo kadais, bet daug ką pridūrė žmonių vaizduotė. Tik nūnai Pragarinė atrodo kaip jaukus, gražus gamtos kampelis. Pelkutės aplink ežerėlį prižėlusios viksvų, prie vandens švendrų burbuolėmis apsikaišiusios, viena kita kuklia balų gėle pasidabinusios. Dalį jų užnešė smėlis, kurį vėjai nešė iš smiltyno, nusidriekusio iki pat Kernavės miestelio, kuris 1979-aisiais šventė gražų 700 metų jubiliejų. Dabar ten želia pušų guotai, kai kur mažyčiai medeliai dar tik kimba šaknimis į skurdžią smiltainę, bet pustomų smėlyna nebįr.

Iš šiaurės į Pragarinę įteka mažas upokšnis, kuriam labiausiai tinka griovio pavadinimas, o kitame gale jau išteka Kernavė, nuo kurios ir vietovį pavadinimą gavo. Jos ištakos prižėlę skurdžių berželių, žemaūgių žilvičių – tikra šarkynė rudeniop. Užtat gegužyje lakštingalų čia neatsiklausysi.

Lydi upelę iš toliau ir lauki susitikimo su ja. Ir kai prieini prie jos jau per šienaujamą pievą, pakutena krūtinę kartėlis: vos kelių pėdų srovele teteka. Protarpiais, subėgusi į duburiukus, ji ir suvis sustoja. Čia dar kadais Pragarinės ežerėlio dugno būta. Tai šen, tai ten permesti rastukai lieptui sako, kad lietingesnėmis vasaromis Kernavėlė ir aukštupyje čiurlena nenutildama.

Užtat už aukštai supilto ir gerai nužvyruoto kelio į Dūkštas Kernavė visai pasikeičia. Tiesa, jos srovė vis dar skurdi, bet krantai aukštėja kas keletas žingsnių. Auga žilvičiai, ievos, lazdynai, eglės, vienas kitas putinėlis raudonasai, šlamščia vėjyje ąžuolų viršunės. Paeini pakrante vos kilometrą, o upelės krantai jau dešimties metrų aukščio. O už pušynėlio, priešais Kareviškes, upelės dugnas nusileidžia dar giliau. Kairysis krantas apaugęs eglėmis. Jų žalios smailos bonios kyla aukštai, aukštai. Nusileidi žemyn, o ten ūksmė, kur joks spindulėlis pro tankumynus neįspindi. Ir aitru – kvepia drėgme, puvėsiais ir vilkagrybiais. Pailsėdamas per prižėlusius žemuogynus, raktažolių sąžalynus, nuolat stverdamasis ranka už smilgų, įkopi į bene 20 metrų aukščio šlaitą ir sustoji apstulbęs nuo žavaus kraštovaizdžio. Priešais plyti Pajautos slėnis, mėlynuoja Neries vingis su žalia sala, tolumoje melsvoje dulksnoje dunkso šilų šilai ir vingiuoja į kalną Vievio link balta vieškelio juosta…

O Kernavę per slėnį lyg sargybiniai abipus lydi seni žilvičiai. Aplenkus dvi sodybas, ji artėja prie žiočių. Ir srovė Kernavės jau gausesnė. Čiurlena gieda per šiekštas. Tai kairysis Kernavės intakas – Daubulis, iš miško šaltinių surinkęs vandenį, įsiliejo. Ir nebeužilgo Kernavė ties sala įteka į Nerį. Jos vanduo šaltas, bematant ima gelti basas kojas, ir skaidrus, nepalyginsi su tamsiais, drumstais Neries vandenimis, kurie, atitekėję nuo Vilniaus, dar neišsivalo. Ir nenuostabu, kad Kernavės žiotyse gerai kimba kuojos, šapalai, netgi skersnukiai.

Tik 5 kilometrus, o gal kiek daugiau, teteka Kernavė. Maža, trumpa upelė, bet pasivaikščiojimas jos pakrantėmis išties begalę gražių įspūdžių suteikia.

L. Oškinis „Kernavė” // Mūsų gamta 1980 m., nr. 12, p. 13