Kertuojai – vandens platybės prie senovės piliakalnio

Kertuojai

Kertuojai – ežeras rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, apie 12,5 km į rytus nuo Molėtų, Labanoro regioniniame parke. Ežero ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – 3,22 km, didžiausias plotis – 2,71 km. Altitudė 146,3 m. Forma primena ovalą. Kertuojai susidarė ledo lūstavietėje. Didžiausias gylis – 5,9 m. Krantai daugiausia žemi, pelkėti, tik šiaurinis aukštesnis. Ežerą supa Lakajų, Inturkės, Kerijos ir Vyžintų miškai. Ežere vakarinėje dalyje yra 0,41 ha miškinga Gedimino sala.

Plačiai išsiliejusį, ledo luisto išgulėtame duburyje telkšantį ežerą lengviausia pasiekti Kertuojos kaimo link vedančiu keliu. Vakarinė pakrantė lėkšta, užpelkėjusi, todėl, neužsibuvus Vyžinių kaime, reikėtų keliauti toliau, iki kelias pasuks į rytus ir visiškai priartės prie ežero. Į saulę atgręžtas šiaurinis krantas pakilesnis ir sausesnis, atabradas – platesnis, smėlingesnis ir mažiau apžėlęs vandens augalais, atsiranda ir balto smėlio paplūdimių. Panašus ir Inturkės miško remiamas rytinis krantas, kuriame įsikūręs Kertuojos kaimas ir poilsiavietė „Kertuojai“.

Kertuojai plyti sekliame, asimetriškame duburyje (giliausia duobė prisispaudusi prie rytinio kranto, o vakarinėse seklumose iškyla dvi salelės), vėjas jį lengvai išmaišo iki pat dugno, todėl vanduo vasarą būna šiltas iki pat dugno, o žiemą – priešingai, kur kas šaltesnis (temperatūra prie dugno – 2-3 °C) nei giliuose Lietuvos ežeruose. Svarbiausia Kertuojų maitintoja – Vaikštėnų upė, atplukdanti vandenį nuo Išnarų ežero. Vandens perteklius nuteka trumpu (ilgis – 1,2 km) Kertuojos upeliu į Juoduosius Lakajus. Per vienus metus ežero vandens masė atsinaujina 1,5 karto, bet iš maitinančiojo baseino suplaukia ir maistingosios medžiagos, todėl veši vandens augalai, vasarą žydi vanduo, jo skaidrumas tesiekia 2,5-3 m.

Gamtosaugininkai (ne visi!) teigia, kad ežero vandens kokybė pradėjo blogėti apie 1970 m. Kertuojos upelio ištakoje įrengus šliuzą – reguliatorių, ir ežero vandens lygis pakilo 0,8 m. Pasak jų, pasikeitė ir žuvų bendrijos: sumažėjo lydekų, ešerių, išnyko meknės, plačiažnypliai vėžiai.

Prie Kertuojų ežero įsikūrę Vaikštėnų, Vyžinių, Kertuojos kaimai, rytinėje pakrantėje stūkso Kertuojos piliakalnis. Šiaurrytinėje pakrantėje veikia poilsiavietė. Šiaurine ir rytine pakrantėmis eina kelias 2816 Inturkė–Kertuoja–Lakaja. Ežeras patenka į Kertuojų hidrografinį draustinį.

Ežerėvardis Kertuojai greičiausiai kilęs nuo žodžio kertė („kampas“).

Vyžuonų (Kertuojų) neįtvirtinta gyvenvietė

2023 m. liepos 25 d. žygio baidarėmis, kuriame dalyvavo Vytenis, Junona ir Domantas Almonaičiai, Mindaugas ir Rita Augučiai, metu buvo surasta iki šiol nežinoma Vyžinių (Kertuojų) neįtvirtinta gyvenvietė. Ji yra Molėtų rajone, Kertuojų ežero V dalyje iškilusioje saloje. Ši gali būti laikoma ir pusiasaliu, nes kelių metrų pločio, dažnai apsemiama, protakos perkirsta juosta ją vis dėlto jungia su užpelkėjusiu ežero krantu. Sala yra lašo formos, jos ilgis R–V kryptimi – apie 170 m, didžiausias plotis Š–P kryptimi – 55 m. Virš vandens paviršiaus sala pakilusi vos kelis metrus. Formaliai ši teritorija priskirta Vyžinių kaimui (Molėtų r., Inturkės sen.), tikrinis jos pavadinimas – Gedimino sala.

Pačioje artimiausioje salos aplinkoje iki šiol archeologijos paminklų nebuvo rasta, tačiau 1,5 km į R nuo jos, Kertuojų ežero R krante, yra Kertuojos piliakalnis ir jo papėdės gyvenvietė (UK 24035). Sprendžiant pagal pavienius radinius, piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. II puse–I tūkst. pradžia (LPA, 2005, t. II, p. 114).

Tikėtina, kad gyvenvietė apima didžiąją salos dalį, tačiau intensyviausias, sodriai juodas kultūrinis sluoksnis pastebėtas jos ŠR, kiek aukštesnėje, dalyje (N55º10’47.4’’, E25º36’36.0’’). Apžiūrinėjant čia išraustus kurmiarausius, buvo aptikta nuo karščio ir vandens suskilusių akmenų gabalėlių, 7 šukės, žvėries ar gyvulio dantis, 3 kol kas neidentifikuoti artefaktai – galbūt smulkių gargažių arba sudegusių karoliukų. Dauguma rastų šukių – apžiestų puodų likučiai. Matyti, kad jiems gaminti naudota molio masė su gausiomis trinto granito priemaišomis. Tarp rastos keramikos išsiskiria didesnė, 6 cm ilgio, 3,5 cm pločio, 7 mm storio šukė, kurios paviršius ornamentuotas 3 horizontaliomis, kiek lenktomis linijom. Žemiau jų matosi kelios bangelės – kitokio ornamento likučiai.

Autoriaus nuomone, rastoji keramika, o kartu ir gyvenvietė datuojama maždaug XI– XIII a. Ateityje, radus daugiau radinių, paminklo chronologiją bus galima patikslinti. Bet kuriuo atveju aišku, kad surastas vertingas archeologijos objektas, todėl KPD pasiūlyta nustatyti jo ribas ir įrašyti į KVR. Radiniai perduoti Molėtų krašto muziejui.

V. Almonaitis „Vyžuonų (Kertuojų) neįtvirtinta gyvenvietė” // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2023 metais p. 474-476