Kiūčių piliakalnis

Kiūčių piliakalnis

Kiūčių piliakalnis – piliakalnis Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, Kiūčių kaime, apie 0, 2 km į šiaurės rytus nuo Lėvens kairiojo kranto.

Piliakalnio, dar vadinamo Minakalniu, rytiniai šlaitai statūs, 5–6 m aukščio, vakariniai – lėkšti, jo vakarinėje papėdėje tekėjo Šaltenio upelis, kuris po melioracijos išdžiuvo. Aikštelė ovali, 100×40 m dydžio. Jos šiaurinėje dalyje yra kapinyno liekanų. Didelė kalvos pietinė ir rytinė dalis suardyta XX a. 4-6 dešimtmetyje kasant žvyrą. Rasta žmonių kaulų, žalvarinė juostinė apyrankė, akmeninis kirvukas. Piliakalnis 1960 m. buvo apsodintas medžiais.

Kiūčių piliakalnio tyrinėjimai

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1986 m. atliko Panevėžio kraštotyros muziejus archeologai (tyrimų vadovė Alfreda Petrulienė).

Piliakalnyje ištirtas 443 m² plotas. Nustatyta, kad aikštelės vakarinį pakraštį juosė žemių pylimas. Jo pagrindo plotis 3 m, aukštis 1,10-1,25 m, išorėje buvo 2 m pločio griovys. Aikštelės vakarinėje dalyje rasta kultūrinio sluoksnio liekanų, jame aptikta keramikos lipdytos brūkšniuotu (puoštos gnaibytiniu raštu), lygiu (su eglutės ir gulsčių linijų raštu) ir grublėtu paviršiumi, žalvarinės juostinės apyrankės fragmentas ir molinio verpstuko dalis. Manoma, piliakalnis naudotas I tūkstantmečio I pusėje.

Piliakalnio ir jo aikštelės šiaurinėje dalyje ištirta 10 mirusiųjų kapų, 7 iš jų vaikų. Laidota lentiniuose karstuose, su įkapėmis arba be jų. Trijuose kapuose rasta varinių monetų – Jono Kazimiero lietuviškieji ir Švedijos šilingai, iš viso 10. Viename kape rastas žalvarinis žvangutis ir odos fragmentų. Kapai datuojami XVII a. II puse.

Radinius saugo Panevėžio kraštotyros muziejus.

Minakalnis

Iš senovės papročių minėtinos yra „kupulionės” ant Minakalnio. Minakalnis Linonių ir Kinčių lauke vaigzliausi visos apylinkės vieta. Nuolaidus nuo vieškelio iš Panevėžio Pušalotan, status nuo Lėvenio upės, palei kurią tęsiasi puikiausios keturių sodžių: Linonių, Kiūčių, Daukniškių ir Bernatonių, pievos – dobylienos, žvyrkalnis 150 sieksnių ilgumo ir 50 platumo, kaip tyčia, paskirtas paminklams ir apeigoms. Tad ir „marų kapai” čia, ir „pirmojo jubiliejaus kryžius” čia su prikaltu aršininiu gelžiniu kabliu.

Marai kitkart buvę tokie, jog tik du žmogų belikusiu liudnai bekintančiose trobelėse („Kiučiai”).

Ką reiškė didelis gelžinis kablys ant kryžiaus, nekas nebemoka išaiškinti. Imdami žvyrį iškasa kaulų gal dar senesnės negu marų metai, gadynės, nes prie jų randa metalinių daiktų. Mini dideli, kaip trims pirštams įkišti, geltoną žiedą, kurį, kaipo daiktą, jų nuomone, be jokios vertės ugnin įmetę.

Ant šio tatai Minakalnio seniaus kasmet „kupuliodavę”. Š. Jono vakarą susirinkdavę visi apylinkės sodžiai. Uždegdavę smalines stebules ir bosus, augštai iškeltus ant karčių. Susikurdavę ir šeip jau ugnį. Mergaitės pindavusios vainikus iš nesuskaitomos įvairybės pievažolinių. Vyriškieji vamzdžiuodavę vamzdžiais ir kitais saviškais instrumentais. (Dabar vartojamujų dar neturėję). Šokdavę, dainuodavę, žaizdavę. Ant rytojaus suvažiuodavę ir tolinesnieji sodžiai, net iš kitų parapijų. Paskui juos atsekdavę pirkliai; susistatydavę palapines (budas) su valgymais ir gėrimais: ragaišiais, medauninkais, cukreliais, alum ir degtine. Puotuodavę ir žaizdavę per dvi dieni, kol Panevėžio kunigai su įnirtimu neįnikę keikti tą stabameldišką apeigą su neišvengiamu papeiktinu sauvaliavimu ir girtuokliavimu.

Dabar senovinę „kupulionę” beprimena mažas jaunamenės burelis joninėse, vakarą prieš Š. Joną. Lietuviams labiaus apsišvietus ir doriškai sušvelnėjus, reiktų atsiminti bendri pasiliksiminimai „žaliumuose”, kaip broliai latviai vadina. Dalyvaujant tuose pasilinksminimuose „geresniemsiems”, kad ir patiems kunigams, nebūtų perdėjimų, nė papeiktinujų sauvaliavimų.

Tumas J. „Minakalnis”  // Vilniaus žinios. – 1905 m., vas. 4 (17), p. 1-2.