Lapušiškės pilkapynas

Lapušiškės pilkapynas

Lapušiškės, Sausalio pilkapynas, vad. Žuvėdų kapais randasi Visagino savivaldybės teritorijoje. Kapinyną sudaro 5 smėlio sampilai, išsidėstę nuo 7-10 m iki 20 m, o vienas net iki 50-60 m, atstumu vienas nuo kito: trys mažesnieji sampilai 6 m, 7,5 m ir 9,5 m skersmens, o du didžiausi – 12 m ir 13 m skersmens ir, atitinkamai, trys mažesnieji 0,6 m, 0,7 m bei 0,8-0,9 m aukščio, o didieji – maždaug 2 m aukščio, visi žemo suploto pusrutulio pavidalo; visi trys mažesnieji pilkapiai sulėkštėję, vienas deformuotas šalia jo ŠŠV šono esančios senos duobės, vieno iš didžiųjų, pietrytinio, pilkapio PR šone 1985 m. buvusi nemaža duobė dabar užpilta ir sampilo šlaitas užlygintas. 

Sampilus juosiantys grioviai ar jų liekanos (abiejų didžiųjų pilkapių pagrindus juosia iki 3 m pločio bei iki 0,6 m gylio grioviai; grioviai iš dalies užslinkę. Reljefas(nevisai lygi, kylanti į ŠV, vieta; paviršius apaugęs mišku, jo PR dalį maždaug PR-ŠV kryptimi kerta miško keliukas.

Informacija apie Lapušiškės pilkapyną literatūroje:

Lapušiškės kapynas (tumuliu Hūgelgraber)

Nuo Ežerėnu miesto 20 varstu į rytu-pietus, o nuo Graidės 8 varstai į vakarus, guli Lapušiškės vienasėdija su kapynu. Dar pavasaryje 1899 m, pirmąją žinią apie Lapušiškės kapus, netolyje Gaidės esančius, išgirdau nuo savo Gaidės pilijos parapijonu. Šeip man sakyta: nuo Dūkšto į šeurės-rytus, atstu 6 varstai, esą „Švedu (žuvėdu) kapai“, kur, be abejo, galimą rasti senovės daiktai. Piemenis, ganydami ir pavirš tas kapu vietas kasinėdami, radę kažkokius daiktus, k. t. sidabrines balno kilpas ir 10 kankalėliu, suvarstytu įrinkyje ant geležinės sutrūnėjusios vielos.

1900 m. gegužio m. nuvažiavau Lapušiškėn išvystų tuos „Švedkapius“. Paėjęs 300 sieksniu nuo Lapušiškės vienasėdijos saulėtekio link, išvydau tą nuo senovės garsią vietą, gulinčią netoli nuo gražaus Visaginos ežero. Tai yra geltonojo paprasto smėlio (smilties) lauko lyguma apie 1 varstą plati, į 2 var. ilga; vieta šiandieną visur jau ariama. Tą lygumą apriboja: nuo saulėtekio ir saulėleidžio slėnesnės pelkiu vietos su šaltiniais, nuo šeurės bent kiek žemesnis, bet pašlapias plotas 150 sieksniu ilgio, į pietus gi ta lyguma nusitraukia gan toli į keletą varstu. Ta graži, rami, atkreipianti į savę kiekvieno praeivio atydą ir sužadinanti daug minčių apie įspėtinąją praeitį, vietelė yra apaugusi, apsiausta nuo rytu, šeurės ir vakaru pusės miškais: pušynais, beržynais ir alksnynais, augančiais ant pakilnesniu vietų ir papelkyse. Žemės plotas, ant kurio tilpsta patįs kapai, tur maždaug apie 0,500 kilometro ilgio ir apie 0,125 kilometro pločio. Neseniai, nes dar apie 1890 m., ant pačiu kapu ir tarp jų augo didžiulios drūtos pušis ir kai kurie kiti medžiai, kurie, pridengę nuo saulės ir vėtrų, per ilgus amžius palaikė juos čielybėje. Bet miškams pranykus (nes dabartiniai aplinkiniai tai tikt jaunučiai), ir kapu likimas tapo kitokias. Ėmė džiovinti, kaitinti jų smėlį saulė, vėjas smiltis nešioti, naminiai gyvuoliai minioti, o žmogus, dirvą taisydamas, juos pamaž naikinti: kartas nuo karto juos ardyti po biskį įrinkyje aplinkui žagre. Bet buvau laimingas: suspėjau tyrynėti, esant didesnei jų daugumai tvarkoje, čielybėje.

Išvydau kapu apie 40 su viršumi. Jų eilė tęsėsi nuo pietų-rytų į žiemių-vakarus. Norints iš jų kai-kurie buvo visiškai žemi, bet visgi iš tolo žymus savo balzganai-geltonu laisvu smėliu, žolių šaknimis nesuvaržytu ir jų žaliumu ne pridengtu.

Tai buvo apuoliai supiltos didesnios ar mažesnios paplokščios smėlio krūvos, kurios savo pamatuose susiliedavo su taisykliškojo rato ribomis. Kapai buvo nevienodos rūšies. Didesnis mažesniųjų skaičius turėjo aukštumoje 0,20 m., skersai (=djametre) 6 m. Pačiu didžiųjų aukštis siekė iki 0,71 m. ir iki 12 m. skersinyj (diametre); vieno gi būta net 1,42 m. aukšto. Mažumas ir jų aukštumas pažymėta maždaug ant situacijos plano.

Nuo kapo № 2 vietos paėjus į pietu-žiemius per pelkes,, tolumoje į į vieną trečiąją varsto, pakilnesnioms vietoms randantis, pušynėlio smiltynuose dar yra 3 kapai, mažesnios rūšies. Nieko tenai, kasinėjant, nerasta.

Dar prieš kasant, bevaikštinėdamas ant карų vietų (Pav. 4—n. 5, 6, 7), radau 5 skardinius juostu ornamentus (Pav. 1, 4, 5); trejuose iš jų buvo pasilaikius, viduryje tarp dvejų metaliniu skardučiu, sutrūnėjusi oda. Dar rasta prie pat kapu linijos (ilgumoje) vidurkio nudužusi akmeninio kirvelio pentis ir ašmenis. Priėjęs prie aukščiausiojo kapo (№ 7), kurs turėjo aukštumo 1, 42 m., išvydau ji per pusę išardytą: iš jo kyšojo žirgo dar nesupuvę kaulai. Taipogi ir prie jo atrasta šalyse viršminėtos skardelės.

Įstabu, kur tiek daug baltojo smėlio gauta kapams supilti. Žemės gilumoje ant vietos, nei apylinkėje, nei ant Visaginos ežero kraštu, jo niekur nesiregi.

Lapušiškės vienasėdijos apylinkėse senesniejie žmones, minėdami tuos kapus, klaidingai pasakoja, buk čionai žuvėdų (švedu) kariauta. Dėlei buvusios kovos ir kritusiu joje kareivių paminėjimo ir pagarbos ant jų kapinių supylę tuos kapus. Kad jie tačiau ne žuvėdams, bet lietuviams priguli ir kad juose senovės lietuviai palaidoti dar kūnu deginimo laikais, kada dar su mirėliu kūnais ir jų žirgus laidota — abejoti negalima, nors iš radiniu, aprašytuose kapuose suješkotuju, ir negalima tikrai paženklinti, kuriame metašimtyje jie čion sudeginti ir palaidoti. Tiek tik galima spėti, kad Lapušiškės kapynas paein iš gadynės prieš krikščionystės Lietuvon įvedimą. Anot A. Spicyn’o šitos rūšies, kaip ir Lapušiškėje, lietuviu kapai, su degintais lavonais, žirgu kaulais ir identiškomis iškastųjų daiktu formomis, priderą VIII —IX metašimčiui. [Dr. B.]

Nuo šitų kapu iki Visaginos ežero yra 1,75 varstu. To ežero kraštus nuo pietų ir vakaru puošia kelios kalnu viršūnės: Klevino, Verugos, Erelio kalno ir Pilekalnio. Pats aukštasis, Veruga, turi aukščio iki 85 m., bet garsiausias iš tu kalnu, žmonių minėjamas, tai artymiausis Pilekalnis: Jis tęsiasi nuo šeurės į pietus per 319 m., platus 138 m.; aukštas 32 m. To kalno rytu pusėje yra atskardi įduba (įlomis) su ketvirtaine (kertuota) duobe tieskerčio rombo pavidale bent kiek pailga, kurios ilgosios pusės turi maždaug po 6 m. Tos duobės šalis ne stačiai, bet nuolaidžiai iškastos; jos pakraščiu išrodo kažikada butą išgręstu akmenimis: taip yra ir sakoma. Sausos vasaros laiku vanduo joje visiškai išdžiūsta. Senųjų pasakojama, kad toji kalno nuolaidumoje duobė buvusi pilies įgulos šulnys; buk tame kalne esama labai daug didžiu tvirtu plytų ir kad kalno sklepuose esą užmūryti kareiviai už keliu duriu, bet ateisiąs laikas, kada jie iš tenai kelsiąsis ir išėję, kariausią už tautos laisvę: jau vienas kišąs kardą pro duris. Ir esanti užkasta skrynia pilna aukso. Nė jokiu plytų neregėjau, nei nieko įpatingo pačiame kalne, nors jį visi vaidina „pilekalniu“. Ant pat kalno viršaus keliose vietose pakasinėjęs, patyriau, jog žemė nesupilta ir neliesta. Šiandieną tas kalnas vietomis ariamas.

J. Žiogas „Archaiologiški tyrinėjimai Gaidės apylinkėje” // Lietuvių tauta 1909 m., 1 knyga, 3 dalis, p. 313-324