Mančiagirės skardžiai: Ūlos kanjonų stebuklas

Mančiagirės skardžiai

Mančiagirės skardžiai – gamtos paminklas, esantis pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, Dzūkijos nacionaliniame parke, Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, 1,5 km į pietus nuo Mančiagirės kaimo, Ūlos atkarpoje tarp Zervynų ir Mančiagirės, 0,4 km į vakarus nuo Mekšrinio ežero. Patenka į Varėnos miškų urėdijos Marcinkonių girininkijos 43, 53, 59, 60, 928, 932 ir 936 kvartalus. Saugoma nuo 1997 m. spalio 2 d.

Ūlos atkarpa ties skardžiais laikoma viena gražiausių, yra ypač mėgiama plaukiojančių baidarėmis. Būdingos raiškios upės kilpos, aukšti byrančio smėlio krantai.

Mančiagirės skardžiai – tai Ūlos upės vandens šoninės erozijos ardomos slėnio dalys. Sraunioji Ūla šiame ruože kerta žemyninių kopų masyvą. Lengvai įsigriauždama į smėlio kopas ji čia suformavo siaurą kanjonišką slėnį. Upė ir dabar vykdo intensyvią dugninę, o vingiuose ir šoninę eroziją, todėl šlaitai nuolat yra ardomi – smėliai slenka žemyn, kartu nešdamiesi su savimi ir nuolat bandančią įsikurti augmeniją. Skardžiams plečiantis griūva virš jų briaunų augę medžiai. Kai upės vaga vingiuodama atsitraukia toliau nuo skardžio, jo ardymas pasibaigia ir tokie skardžiai apauga žoline bei medine augmenija.

Upės vagos ilgis paminklo teritorijoje 1850 m. Vingiuotumo koeficientas šiame kanjoniško slėnio ruože yra 1,68 (upė laikoma labai vingiuota, kai šis koeficientas viršija 1,6). Šio gamtos paminklo teritorijoje aukščiausias skardis yra toliausiai į vakarus nutolusiame upės vingyje kairiajame krante. Jo aukštis nuo viršutinės briaunos iki vandens yra 28 m, šlaito nuolydis – 34°.

1850 m ilgio upės ruožo abiejuose krantuose yra 9 smėlėtos atodangos. Nuo Mančiagirės kaimo skardžių link veda pėsčiųjų takas (žiedinis; ilgis apie 9 km). Aukščiausio skardžio viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Yra metalinis tiltas per upę. Vandens turizmas.