Mantviliškis – pranykęs miestas

Mantviliškis

Mantviliškis – kaimas Kėdainių rajono savivaldybėje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Akademijos, prie plento 144 Jonava–Kėdainiai–Šeduva ir Šiaulių-Vilniaus geležinkelio. Seniūnaitijos centras. Yra biblioteka. Kaimo pakraščiu teka Dotnuvėlė, ant kurios įrengtas Mantviliškio tvenkinys. Svarbiausia įmonė – Mantviliškio ŽŪB. Archeologijos paminklas – Mantviliškio akmuo („su dubeniu“).

Kaimo dalis, kuri vadinasi Mantviliškis II, yra Gudžiūnų seniūnijoje.

Vietovardis Mantviliškis (dar žinomas kaip Montviliškis, Montviliškiai) yra priesagos -iškis vedinys iš asmenvardžio Mañtvila ar Mañtvilas.

Isotrija

Kaime rasti 3 senoviniai akmeniniai kirviai. Mantviliškis minimas 1591 m. kaip miestelis. XIX a. buvo pašto stotis. Buvo Mantviliškio dvaras (1902 m. jame gyveno 21, 1923 m. – 55 žmonės).

II pasaulinio karo metais TSRS valdžia Mantviliškyje paskyrė žemę ~10 tūkst. sentikių, atkeltų iš Suvalkų krašto. Tačiau užėjus vokiečiams, žemė buvo konfiskuota, ir sentikiai buvo priversti apsigyventi tarp kitų Lietuvos bendratikių.

Tarybiniais metais Mantviliškis buvo Žemdirbystės instituto eksperimentinio ūkio pagalbine gyvenviete.

Keistas kaimas

Mantviliškis, Kėdainių apskr. Šitas kaimas yra prie vieškelio Kaunas Kėdainiai Šiauliai-Mintauja-Ryga. Jis turi labai daug senų padavimų. Štai vienas tokių padavimų kurį man papasakojo vienas to kaimo senelis.

Prieš daugelį metų, buvęs čia didelis miestas, kuriame buvę daug pilių, kai kurių įmonių ir 13 bažnyčių. Iš tų bažnyčių net po šiai dienai likę akmenys švęstam vandeniui laikyti. Vėliau tą miestą švedai sudegino, ir po to naujas miestas jau nebeatsistatęs. Kiek vėliau po sudeginimo įsikūrė čia paštas ir smuklė. Šituo keliu, žmonės važinėdavę į Rygą, veždami parduoti į ten sėmenis ir kitus javus.

Šiam padavimui yra pagrindo dabartinėse liekanuose. Po šiai dienai yra dar trys tokie nesuskaldyti akmenys, kurių du guli pamišky, o vienas kaime, vieno piliečio sodyboj. Akmuo paprastas, netašytas, tik viduj padaryta skyle 27 cm, gylio ir 13 cm. skersmens. Daug tokių akmenu, mačiau, žmonės suskaldę ir padėję priešdury po laiptais. 1921 m. vienas ūkininkas atkasė šulinį, kuris buvo lentomis užklotas ir žemėmis užverstas. Pasirodė kad jis turėjo 7 sieksnius gilumo. Pasakoja būk tenai paštas buvęs. Smuklę dauguma piliečių pamena, ir šiandien jos vietoje stovi pradžios mokykla. Nesenai vienas pilietis statęs kluoną ir kasdamas pamatui duobes rado grindinį akmenimis išgrįstą; pabandęs tolau kasti vėl rado grindinį.

Be to, randama daug įvairių keistų akmenų. Taipogi randama įvairių pinigų iš XV, XVI, XVII ir vėlesnių amžių. Dalis tų pinigu ir akmenų sudėti Kėdainių liaudies muziejuje, o kiti voliojasi atskirų piliečių rankose. Dar nesenai man vienas pilietis sakėsi radęs auksinį pinigą su vytimi ir ereliu, matyt, unijos su lenkais laikų.

Tas pats pilietis turi labai daug ir kitokių senos gadynės pinigų. Iš visko matyti, kad senovėje būta didelio ir verdančio gyvenimo. Pirklių čia buvę iš įvairių šalių; ča tie turėję apsistojimo vietų; iš to laiko galėję liktis čia įvairių pinigų. Bet kam buvo tikę tie akmenys su skylėmis, sunku pasakyti.

Dabar iš visa to jau belikęs tik kaimas, greitu laiku ir to nebus. Viena dalis kaimo išėję jau vienkiemiais, o kita dar stovi vietoje, bet ir ta žada netrukus išsikelti. Iš garsaus kada tai, pasak padavimo, buvusio miesto pasiliks tik plikas laukas, per kurį tęsis tas pats vieškelis, kuris kadaisia buvo matęs švedus, prancūzus.

Užtat žmonės, galima sakyti, čia irgi kitoniški nei kitur. Kraujas, kuris vaikščioja jų gyslose, dar lietuviškas, bet būdas įskiepytas svetimšalių praeivių. Čia retas keleivis gaus nakvynės pas bet kuri kaimieti. Buvo atsitikumų, kad perėjęs keleivis visą kaimą, kiekvieną prašydamas nakvynės, jos negavo ir priverstas buvo kur pašaly nakvoti. Vienas toks liūdnas atstikimas buvo, rodos, prieš didiji karą: pavargelė senutė, žiema perėjus visą kaimą, negavo niekur nakvynės, apsinakvojo prie trobos, kur peršalo ir po kelių dienų mirė. Gal žmonės apie tai nežinojo? Oi, žinojo tik pasigailėjimo nebuvo! Maži vaikai paslapčia, kad tėvai apie tai nepatirtų, ją liguistą maitino iki vargšė numirė.

Žinoma, yra geresnių žmonių, bet tai labai mažai. Šiandien kas dedasi tame kaime: kam žąsys, kam antys, kam avys iš nakties, praprola, o kai kam karves ir net klėtis išplėšia. Apie smulkesnius daiktus nėra ko nė kalbėti – kas paliekama nakčiai lauke, tas jau rytą neras. Šio kaimo reta pilietį rasime, kuris neturėtų teisme bylos. Nespės kas vištai koją išmušti, jau tas atsidurs teisme. Ir šiandien gal 50% visų Grinkiškio nuovados teisme bylų bus mantviliškiečių. Rodos, čia ūkininkai gana įsigyvenę, žemės turi nuo 9 iki 35 ha, bet laikraščių nė vienas neskaito. Jaunimas vienas šiek tiek ima žiūrėti naujų pažangos keliu.

Saramala „Keistas kaimas” // Lietuva 1925 m., sausio 15 d. nr., p 5-6