Minčios kaimas

Minčios kaimas glūdi Minčiagirės šiaurinėje dalyje. Šioje vietovėje jau gyventa IX a. Apie tai liudija čia esantys to laikmečio pilkapiai. Šių vietų žemės XIV a. priklausė Lietuvos Di­džiajam kunigaikščiui, o XVIII a. — Vilniaus vyskupui. XIX a. kaimas buvo dvarininko V. Puslovskio nuosavybė. Minčių ir jos apylinkes palietė 1812 m. karo įvykiai, čia slapstėsi 1830 — 31 ir 1863 metų sukilimo dalyviai; vyko jų susirėmimai su caro ka­riuomenės kareiviais. Sukilėliai šiame kaime vario dirbinių kalykloje kalėsi ginklus, šaudme­nis, čia buvo jų maisto, ginklų ir drabužių sandėliai. Minčioje telkėsi apie 300 sukilėlių, vado­vaujamų K. Maleckio. 1905 m. revoliucijos paveikti, gyventojai kirto dvarininko miškus, tuo išreikšdami savo anticarines nuo­taikas. Antrojo pasaulinio karo metu girioje kovojo tarybiniai partizanai. Pagal gyventojų at­siminimus, kaime nuo seno buvo mažai gyventojų, apie 14 – 15 sodybų. Kaime iki 1981 metų stovėjęs malūnas. J. Buzas teigia, kad tai XIX ą. statinys, priklausęs savininkui Rogovui, ke­letą kartų perstatytas. Minčioje vandens malūnas ant Minčios upelio jau XVIII a. buvo įregist­ruotas Tauragnų dvaro invento­rinėse knygose. Prie malūno bu­vę ir kitų pastatų – karčema, svirnas, arklidė, bravoras, vario kalimo dirbtuvė, kepykla, milo vėlykla, lentpjūvė.

Malūnas yra liaudies archi­tektūros paminklas. Tai stačia­kampio formos plano pastatas, pastatydintas upelio šlaite, todėl iš rytų pusės jis yra dviejų, o iš vakarų — vieno aukšto. Sienos tašytų rąstų. Jie sudurti išpjovomis ar suglaudžiant. Kampuose rąstai suglausti į sąsparas, kregždutės būdu. Kvadratiniai langai išdėstyti nevienodais tarpais ir nevienodame aukštyje. Ilgas sie­nas sutvirtina vertikalus rąstai. Liaudies architektūrai būdingos dvigubos suveriamos durys, pa­ryškintos „eglute“ kaltomis len­telėmis. Stogas dvišlaitis, kadai­se dengtas malksnomis. J. Buzas rašo, kad dar 1970 metais malū­ne tebebuvo daug įrengimų ma­limui, milo vėlimui ir kt. Pasku­tiniai pakeitimai padaryti prieš pasaulinį karą. Malūnas ir vėlyk­la veikė iki 1969 m. ir priklau­sė Utenos rajono „Ąžuolo“ kol­ūkiui. Dabar malūno pastatas yra restauruotas, išlaikant išorė­je liaudies architektūros elementus.