Narkūnų piliakalnis

Narkūnų piliakalnis

Narkūnų piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete, Utenio Pilis, Didysis piliakalnis – piliakalnis, priešpilis ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo Narkūnų, Leliūnų seniūnija. Pasiekiamas plentu 4903  Utena–Pakalniai–Alanta  pakilus į Utenėlės kairiojo kranto aukštumą, yra 100 m į kairę pietryčiuose nuo plento susikirtimo su buvusio Panevėžio–Pastovio geležinkelio linija.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Utenėlės kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 55 m ilgio, 35 m pločio šiauriniame gale. Čia supiltas 1,7 m aukščio, 15 m pločio pylimas, už kurio iškastas 60 m ilgio, 55 m pločio, 14 m gylio griovys 9 m pločio dugnu. Šlaitai statūs, 14 m aukščio.

Piliakalnis labai apardytas arimų, aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę praretintais medžiais. Šiaurės vakarų šlaite įrengti laiptai.

Priešpilis (Utenio Kapas, Mažasis piliakalnis) įrengtas į šiaurę nuo piliakalnio, už griovio. Jo aikštelė pusapvalė, orientuota šiaurės – pietų kryptimi, 15 m ilgio, 25 m pločio pietiniame krašte. Jos vakarinėje, šiaurinėje ir rytinėje pusėse supiltas 60 m ilgio, 2,5 m aukščio, 14 m pločio pylimas 4 m aukščio išoriniu šlaitu (sunaikintas).

Vakarinėje piliakalnio papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1959, 1975–1976 m. Joje rasta stulpaviečių, židinių, geležinis smeigtukas, kaltelis, yla, žalvarinis auskaras, molinis verpstukas, Djakovo tipo svorelis, brūkšniuotos, lygios ir žiestos keramikos, geležies gargažių.

750 m į pietryčius yra XIV a. pabaigos – XV a. pradžios Narkūnų kapinynas, tyrinėtas 1976–1977 m. Į pietvakarius nuo piliakalnio buvo šventu laikomas šaltinis (sunaikintas).

Narkūnų piliakalnio tyrinėjimai

1835 m. kasinėjant piliakalnį aikštelėje aptikta storas kultūrinis sluoksnis su apdegusio molio gabalais, puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais.

1959 m. piliakalnio papėdės gyvenvietėje, į vakarus nuo piliakalnio, 91 m² plotą ištyrė Utenos kraštotyros muziejus. Čia rastas iki 25 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta brūkšniuota bei žiesta keramika.

Ištyrus vakarinės aikštelės pusę – iš viso 660 m² plotą, aptiktas 3,3 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskiriami 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai. Ankstyviausi piliakalnio įtvirtinimai buvo dvi medinių 8-18 cm storio stulpų eilės. Atstumas tarp stulpų eilių buvo 40-45 cm, o tarp stulpų – 6-12 cm. Tvora buvo pinta iš šakų, ne kartą degusi ir remontuota. Jos vidinėje pusėje aikštelės kraštas sutvirtintas moliu ir 0,8 m pločio akmenų grindiniu. Šis sluoksnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. Keturkampiai stulpinės konstrukcijos 6-8 m ilgio pastatai su apvaliais židiniais stovėjo aikštelės kraštuose.

I tūkstantmečio pradžioje medinių tvorų įtvirtinimus pakeitė aikštelės pakraščiuose iš molio suplūktas 1 m aukščio pylimas. XIV a. iš molio, panaudojant akmenis ir rąstus, suplūktas dabar matomas pylimas, ant kurio pastatyta stulpinės konstrukcijos medinė gynybinė siena, drėbta moliu.

Tyrinėjimų metu surasta daugiau kaip 800 radinių: geležinių arbaleto ir lanko strėlių, plačiaašmenis kirvis, smeigtukų, ylų, peilių-pjautuvėlių, peilių, dalgių ir pentinų dalių, cilindrinių spynų, skiltuvų, sagtis, žalvarinių smeigtukų, apyrankių, kabučių, pinta apyrankė, varinė II a. Senovės Romos ir sidabrinė XIV a. pabaigos Jogailos monetos, apvali segė, akmeninių kirvių (45 vienetai), buožių, verpstukų, galąstuvėlių, trinamosios girnos, kaulinių ietigalių (35 vienetai), strėlių antgalių (40 vienetų), durklų, ylų, žeberklų, smeigtukų, adiklių, adatų, skobtelių, gremžtukų, grandiklių, peilių, rėžtukų, švilpynių, raginių kirvių, molinių žalvarinių kirvelių ir apyrankių liejimo formų, tiglių, verpstukų, apie 10 tūkst. brūkšniuotos, lygios, gludintos ir žiestos keramikos šukių, per 7 tūkst. gyvulių kaulų.

Po pylimu aptiktas I tūkstantmečio pradžios papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis su geležiniu smeigtuku, akmeninio kirvelio dalimi, brūkšniuota keramika. Pylimas supiltas XIV a. per vieną kartą iš molio.

Papėdės gyvenvietės vakarinėje dalyje ištirtas bendras 575 m² plotas, rastas apardytas irgi dviejų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Pirmųjų m.e. amžių sluoksnyje aptikta molinių (svoreliai, verpstukas), geležinių (smeigtukas, kaltelis, yla) dirbinių, lipdytos brūkšniuotos keramikos, statinių bei židinių liekanų. Viršutiniame papėdės gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta bronzinių (auskarai), stiklinių (karoliai) dirbinių, žiestos keramikos, geležies gargažių.

Radinius saugo Utenos kraštotyros muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – II a. ir XIV a. – XV a. pradžia.

Piliakalnio istorija

Piliakalnyje stovėjo Utenos pilis. 1373 m. vasario mėnesį ir 1375 m. jos apylinkes niokojo Livonijos ordinas, kuris pilį sudegino 1433 m. vasario pradžioje.

Legendos ir padavimai apie Narkūnų piliakalnį

Netoli Narkūnų kaimo yra piliakalnis. Seniau buvus jo viršūnėje gili duobė. Vaikai bežaisdami įmetė vieno berniuko kepurę į tą duobę. Tas įlipo kepurės pasiimti ir ištraukęs pilną auksinių pinigų. Vėliau tyčia įleidę kitą berniuką, bet jo nebeištraukę. Motina labai nusiminus aplink vaikščiodama verkė: „Paėmė dūšią, atiduok nors kūną“.

Ten, kur Narkūnų piliakalnis, prieš daugelį šimtų metų buvęs didelis miestas, kurio gyventojai nusidėję dievams. Užrūstinti dievai nutarę juos nubausti – nugramzdinę tą miestą po žeme, o jame buvusias bažnyčias, kaip šventas vietas, pavertę kalnais, iš kurių lygiai dvyliktą valandą, dieną, esą galima girdėti skambant varpus.

Žmonės, gyvenę prie Narkūnų piliakalnio, pasakoję apie kažkokį lobį, kuris užkastas ant to kalno. Ne vienas gyventojas matęs ant piliakalnio pinigus, degančius melsva ugnimi, bet, vos tik arčiau prieidavę, ugnis staiga užgesdavusi, ir kalne pasigirsdavęs smarkus dundėjimas.

Pradžia Utenos miestelio

Labai senoj gadynėj Žemaičių miestelyj Ariogaloj gyveno didis ponas ir kunigaikštis, vardu Liutavoras, kuriam kad gimė derlingas sūnus, praminė jį vardu Utenis. Ir tėvas, ir sūnus buvo pagoniu, todėl krikšto nereikalavo.

Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kurį nuo savo vardo Utena praminė. Išsidirbo sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė sau moterį, vardu Vida, kuri jam pagimdė sūnų, Gediminu, arba Gedminu, pramintą.

Metuose 1292, tėvui Liutavorui mirus, Utenis su nemaža krūva savo kareivių nuvažiavo į Kernavę, ties upe Vilija, arba Nerim, esančią, ir nemažomis žmonystomis buvo pakeltu į didžius kunigaikščius visos Lietuvos.

Netoli nuo miesto Utenos buvo kalnas. Kunigaikštis tas, suvarydinęs žmones, liepė pilti ant jo žemę; tie pylė ir labai aukštu padarė. Bepilant vienas vaikiukas nukrito nuo trepių (skadų) taip nelaimingai, jogei nulūžo jam sprandas, ir tuojau numirė. Ką regėdami, priveizėtojai nuliūdo ir tarė: „Be nėra tai piktas prajautimas? Gal ta pilė bus nelaiminga?” Taip samprotaudami klausė savo kunigo. Tas atsakė: „Nenuogąstaukit. Todėl tą vaikiuką nelaimė užtiko, jogei nenorėdamas pylė dievams gyvenimą. Dar dievai parodė, jogei kožnas neprietelius, geidžiąs į tą pilę įsigriauti, nulauš sau sprandą!

Žinyčią išpylus, kunigaikštis Utenis po kalnu padirbino namus kunigams, kurie beregint ant kalno sukūrė niekuomet negesomą ugnį ir kurstomą su ąžuolo medžiais.

Uteniui karaliaujant, lietuviai ir žemaičiai be pertrūkio mušės su vokiečiais; ne kartą tie, sugavę karėje žemaičius, vedė į Prūsus ir krikštijo. Perkrikštai tie, nors kitaip jau tikėjo, tačiau neužmiršo brolių savo. Išsigirdę vokiečius ketant į Žemaičius keliauti, tuojau pranešdavo mūsų krašto vyresnybei.

Kaipogi Ragainės miesto viršininkas Ernkė, įsvadinęs į laivą dvi dešimti penkis ginkluotus vokiečius, liepė plaukti į kalną Nemunu pagal. Perkrikštai beregint davė žodį Skirminui, Žemaičių gubernatoriui, kurs ties šios dienos Skirsnemune uždėjo vokiečiams slastus. Vos laivas į tą vietą atplaukė, atbėgo į paupį jauna mergelė, kuri, rankas laužydama, verkė ir šaukė, lenkiškai sakydama: „Oi, geri žmonės, susimilkit ant manęs, gelbėkit mane, esmi nelaiminga!” Vokiečiai, tai girdėdami, pasuko laivą į pašalį, o prisiartinę klausė: „Kas esi ir ko nuo mūsų nori?” Ši atsakė: „Esmi lenkė (palioke), sugauta karėj ir iš Lenkų žemės į Žemaičius atvesta; pagonys nori mane apversti į savo vierą, o aš esmi katalikė. Imkit mane drauge ir ištraukit iš nelabų rankų!” Vokiečiai, dar juoba prisiartinę prie pašalio, padėjo lentą, kad mergelė galėtų į laivą įžengti. Bet tuojau šešios dešimtys vyrų iš karklynų sukilo, su savo geležies kebekliais capt nutvėrė laivą, sulipo į tą, iškirto visus vokiečius ir atėmė laivą su visa nauda.

Tariamoji mergelė nebuvo mergelė, bet jaunikaitis žemaitis, moteriškai apsidaręs, mokąs lenkiškai. Kunigaikštis Utenis, apie tą vylių Skirmino išsigirdęs, didžiai jį pagyrė ir davė žemės šmotą.

M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 605-607