Obelytės piliakalnis

Obelytės piliakalnis

Obelytės piliakalnis (arba Remeikių piliakalnis, Nugara, Zomkus) su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė  Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Kaukų I kaimo, Miroslavo seniūnija. Komplekso, kurį dar sudaro Kaukų piliakalnis su gyvenviete, dalis. Pasiekiamas važiuojant keliu Kumečiai–Parėčėnai, prieš Parėčėnus pasukus lauko keliuku į kairę šiaurės rytų kryptimi, už 400 m.

Piliakalnis įrengtas Peršėkės dešiniajame krante, aukštumos kampe. Aikštelė buvusi pailga šiaurės – pietų kryptimi, tačiau jau beveik visiškai nuplauta Peršėkės, išliko tik 2×5 m dydžio gabalėlis. Šiauriniame jos krašte supiltas 25 m ilgio, 2 m aukščio, 22 m pločio pylimas, ištisai iškasinėtas ir nuskleistas. Šlaitai statūs, 9–10 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočiais.

Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Obelytės piliakalnio esančioje aukštumoje yra papilys. Aikštelė keturkampio formos, pailga rytų – vakarų kryptimi, 70 m ilgio ir iki 65 m pločio, iš vakarų, šiaurės ir rytų apjuosta daugiau kaip 80 m ilgio, 1 m aukščio, 22 m pločio ariant išskleistu pylimu. Papilio šiaurės vakarų dalis užimta sodybos pastatų, užsodinta sodu, kita dirvonuoja.

Piliakalnius supa 7,5 ha ploto papėdės gyvenvietės. Kultūrinis sluoksnis yra į pietus – pietryčius nuo Kaukų piliakalnio, 5,5 ha plote, į rytus nuo to paties piliakalnio, Peršėkės dešiniajame krante, 1 ha plote ir į pietvakarius bei rytus nuo Obelytės piliakalnio, taip pat 1 ha plote. Čia rasta grublėtos ir lygios keramikos.

Obelytės piliakalnio istorija

1954 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Piliakalnio ir papilio įtvirtinimų archeologinius tyrimus 1967-1969 m. atliko Vilniaus universiteto archeologai, vadovas Pranas Kulikauskas. Piliakalnio pylime iširtas 22 m² plotas, nustatyta, kad jis sudarytas iš apdegusio molio gabalų su 2–3 degėsių sluoksniais, papilio pylimo rytiniame gale ištirtas 32 m² plotas, rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas gyvavo nuo I tūkstantmečio pradžios iki XI a., kai buvo sunaikintas greičiausiai per Kijevo Rusios kunigaikščių karinį žygį prieš jotvingių gentis. Piliakalnyje stovinti medinė pilaitė sudeginta ją puolant su čia esančiais žmonėmis bei turtu ir apšaudant iš lankų. Tai liudija tyrinėjimų metu surinkti 126 įvairių formų strėlių antgaliai. Dalis jų buvo susmigę į pylimą.

Padavimai ir legendos

Anot legendos, aplink šiuos piliakalnius žmonės rasdavo akmeninių kirvukų ir tikėjo šių stebuklingu poveikiu, kad turintys gydomųjų galių ir saugantys nuo mirties. Kita legenda byloja, esą Kaukų piliakalnį Metelių dvaro savininkas norėjo suarti, bet tikslo nepasiekė. Pradėję arti apako jaučiai.

Obelitės piliakalnis

Iš dešinėsės šalies upės Peršaikos.

Šisai piliakalnis nuo žiemių turi aukštą lygumą; nuo rytų ir pietų klonį ir upe; nuo vakarų keturkampe lygumą, kuri iš trijų šalių apsiausta volu, o iš ketvirtos susisiekia su piliakalniu. Ant šitos lygumos galėjo sutilpti keli tūkstančiai žmonių. Piliakalnis tapo supiltas ant aukštos kalvos su stačiomis sienomis nuo rytų ir pietų šalies. Šiandien jis yra visai pagadintas. Lyguma ant viršunės pilekalnio turi pavidalą elipsos. Dabar ji yra pagadinta rūsimis bulvėms pilti. Ant rytinės šalies lygumos yra klonis, taipogi pavidale elipsos. Tikėtinai tai buvo sodželkėlė (prudelis). Ginamoji siena turėjo būti iš žieminės piliakalnio šalies; šiandien jos nematyti, nes jau pagadinta.

Aukštumas piltinių sienų nuo vakarų ir žiemių turi šiandien 12 metrų; aukštumas natūrališkų sienų su dapylimu nuo rytų ir pietų turi virš 50 metrų. Lipama ant kalno viršūnės tikėtinai buvo nuo vakarų šalies.

Šitame piliakalnije, kasinėjant į 3 mastus, randama yra stori audekliniai maišai.

Apygardoje tą piliakalnių žmonės randa akmeninius kirvukus, kurie anot nuomonės liaudies turi gydančią jiėgą: patrynus tokiu kirvuku galima išgydyti daugelį ligų. Obelitėj vienas labai senas ūkininkas rodė gražų kirvuką, kurio nenorėjo parduoti už jokius pinigus, aiškindamas, kad tas kirvukas daug kartų išgelbėjo jį nuo mirties.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 15